Vadovėlių rengimas. Lėšos. Leidyba

1915–1919 m. išleista per 50 mokymo priemonių. Lietuvos periodinėje spaudoje daugėjo žinių apie rengiamus bei leidžiamus vadovėlius. Dalis autorių patys dirbo mokykloje, pavyzdžiui, Matas Bagdonas, Kazys Kepalas, Mykolas Biržiška buvo Vilniaus „Ryto“ gimnazijos mokytojai, kiti – atvirkščiai, buvo visai nesusiję su mokykla, pavyzdžiui, teisininkai A. Janulaitis, P. Klimas, A. Smetona. Iš viso LMD išleido 78 lietuvių autorių ir 43 verstinius vadovėlius (tarp jų – ir pakartotiniai leidimai).

Daugiausia mokymo priemonių parengė M. Biržiška – 15 (7 literatūros, 4 istorijos, 4 geografijos), K. Kepalas parengė 9 (8 vertė iš lotynų kalbos ir 1 iš rusų kalbos), P. Klimas – 7 (3 lietuvių kalbos ir 4 istorijos), po 6 vadovėlius parengė A. Smetona ir M. Šikšnys, po 5 K. Šepetienė ir M. Stankevičius, po 4 P. Bugailiškis, P. Mašiotas, K. Šakenis. Įdomu tai, kad kai kurias knygas tekdavo rengti iš naujo, pavyzdžiui, Geografiją – 1916 m. vertė S. Tijūnaitis, o 1920 m. – B. Masiulis. Bene įvairiausias matematikos vadovėlių rengimas – yra ir lietuvių autorių parengtų, ir iš kitų kalbų verstų vadovėlių. Rengiant matematikos vadovėlius prisidėjo A. Smetona, M. Šikšnys, P. Mašiotas, P. Bugailiškis, A. Jakštas, M. Bagdonas, Viktoras Biržiška ir kt.

Didžiąją dalį lėšų LMD Vadovėlių fondas skolinosi iš LMD Tautos namų fondo bei pavienių asmenų, nedidelę jų dalį sudarė aukos. 1917 m. fondą slėgė 500 rub. skola dr. Antanui Vileišiui. 1918 m. nutarta pasiskolinti 6000 rub. iš brolių Vailokaičių; jei sutiktų – tai ir 10 000 rub. su 6% palūkanomis. Pagrindiniai privačių paskolų šaltiniai buvo brolių Vailokaičių bendrovė, taip pat skolinamasi buvo iš „Žiburio“ draugijos Marijampolėje bei privačių asmenų. Bene didžiausia suteikta paskola buvo 46 000 markių, apie ją žinome tik iš 1930 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabineto kanceliarijos laiško M. Biržiškai. Jame pranešama apie Ministrų kabineto nutarimą grąžinti privatiems asmenims Antanui Putnai, Jokūbui Sližiui, Justinui Aleknai ir Jurgiui Graužiniui pinigus, kuriuos iš jų per dr. Jurgį Alekną pasiskolino Lietuvių mokslo draugija.

1918 m. pabaigoje buvo nutarta kreiptis į kun. A. Šmulkštį ir skolintis iš „Žiburio“ draugijos Marijampolėje. Šios paskolos sutarties projekte labai aiškiai nusakoma LMD būklė: „Kadangi Mokslo draugijos pinigai buvo išgabenti Rusijon, ir greitu laiku nesitikima jų gauti atgal, pačios gi vadovėlių leidimo komisijos biudžetas yra itin mažas, tesiekiantis vos 10–12 tūkst. rublių, todėl Mokslo draugijos Vadovėlių leidimo komisija […] šiuo turi garbės prašyti „Žiburio“ draugiją Marijampolėje paskolinti Lietuvių mokslo draugijai už vadovėlius bent 10 tūkstančių rublių“ (pirmame sutarties variante nurodyta 26 tūkstančių rub. suma).

Įvardijamos tūkstantinės pinigų sumos neatrodo tokios didelės, atsižvelgus į atliekamų darbų apimtis, kiekviename leidybos etape apmokamas einamąsias išlaidas. Reikėjo pagaminti klišes, parūpinti popieriaus, perskaityti korektūras, suredaguoti tekstus. Priklausomai nuo to, ar vadovėlis verstas iš kitų kalbų, ar parašytas lietuvių autorių, keitėsi atliekamų darbų įkainiai.

Vadovėlių fondas mokėjo ne tik spaustuvėms ar leidykloms, bet ir autoriams. Honorarai už atliktus darbus buvo įvairūs: nuo 550 rub. A. Janulaičiui iki 100 rub. A. Dambrauskui ar 50 rub. K. Kepalui. 1918-ieji buvo produktyviausi vadovėlių leidybai. Tuomet buvo nustatytos ir konkrečios sumos už atliktus leidybos darbus: honorarai vertėjams su visa redakcija – 75 rub. už lanką, autoriams – 112 rub. 50 kap. už lanką, korektoriui – 8 rub. už lanką; kūrinį perleidžiant autoriui ar redaktoriui, kaip ir leidžiant pirmą kartą, turėjo būti sumokėta. Taip pat buvo nutarta, kad „autorius ar vertėjas kiekvienos knygos dovanai gautų po 10 egz. apdarytų ir 15 egz. neapdarytų nuo 1000 egz. tiražo“; 2 egz. turėjo būti perduoti LMD knygynui, 6 egz. – LMD Vadovėlių leidimo komisijos nariams. Buvo numatyta mokėti netgi ekspertams po 5 rub. už kiekvieną posėdį, kurie ilgai užtrukdavo. Vadovėlių leidybai reikėjo vis daugiau lėšų: karo metu už 63 000 rub. nupirkta popieriaus iš Estijos. Taigi, vadovėliams leisti reikėjo ne tik nemažai žmogiškųjų, bet ir daug finansinių išteklių.

Iš pradžių vadovėliai daugiausia buvo spausdinami Martyno Kuktos spaustuvėje (23 arba 19,5 %), vėliau – „Švyturio“ (45 arba 38 %), „Žaibo“ (38 arba 32,2 %), J. Bajevskio (8 arba 6,7 %), J. Zavadskio (1 arba 0,8 %) spaustuvėse Vilniuje ir O. Mauderodės bei J. Reylenderio spaustuvėse (po 2 arba 1,7%) Tilžėje.

LMAVB Rankraščių fonde nemažai medžiagos apie vadovėlių leidybą saugoma LMD Vadovėlių leidimo komisijos narių A. Janulaičio ir M. Biržiškos asmeniniuose fonduose. Šie asmenys suprato dokumentų vertę ir ateities kartoms išsaugojo tokius dokumentus, kaip „Lietuvių mokslo draugijos didžiosios knygos vadovėliams leisti“ nuorašas, „Kasos knyga. Mokslo draugijos Vadovėlių leidimo komisija“. Labai įdomūs raštai, susiję su knygų leidyba: sutartys su spaustuvėmis, knygrišyklomis, knygynais, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, pakvitavimai už atliktus darbus. Skrupulingai fiksuotas lėšų judėjimas – per gana trumpą laikotarpį (ypač intensyvūs buvo 1917–1918 m.) viskas buvo sąžiningai surašoma: ant mažų popieriaus skiaučių dažnai pieštuku parašyta, kam ir už ką turi būti sumokėti pinigai, čia pat ar ant kitos pusės patvirtinama, kad pinigai gauti. Jei išleistuose vadovėliuose ne visada galima rasti vertėjų ar leidėjų pavardes, jas be vargo rasime su leidyba susijusiose bylose.