Iš Karazijų giminės istorijos

1996 m. vasarą netikėtai gavau elektroninį laišką iš Australijos. Rašė Algimantas Karazija, kuris teiravosi, kokie gali būti mūsų giminystės ryšiai. Jo motina renka duomenis apie Karazijų giminę, tad ją labai domintų mano turimos žinios.

Deja, aš tų žinių turėjau nedaug. Neteko pažinti nė vieno iš keturių senelių, trys mirė man dar negimus, o savo motinos motiną pamačiau tik per jos laidotuves. Tėvai retkarčiais paminėdavo kokį faktą iš savo giminių praeities, bet tik iš XX a. pirmos pusės. Tačiau kartą, man parvažiavus į Subačių, motina ėmė sakyti, kad tėvas keletą vakarų jai pasakojęs apie gimtinę, šeimą, kaimo papročius. Tada man toptelėjo mintis, kad aš beveik nieko nežinau net apie savo senelius. Vakare susėdome su tėvu salone prie stalo, ir jis prisiminė savo tėvus, jų ūkį, kai kuriuos dėdes ir pusbrolius, o aš trumpai užsirašiau. Kitą dieną paklausinėjau ir motinos, bet jos žinios apie savo giminę buvo kuklesnės.

Keleri metai po tėvų mirties per vasaros atostogas susiruošiau aplankyti savo senelių kapus. Tėvo tėvas palaidotas Gelažių bažnyčios šventoriuje (jis vadovavo bažnyčios komitetui); matyt, ten pat vėliau atgulė ir senelė. Išlikęs ne tik geležinis kryžius, bet ir jo mūriniame pagrinde užrašas: „A. A. Povilas Karazija Ϯ 1910 m. 1 d. Grodzia“. Tikėjausi, kad klebonas leis pasižiūrėti senas parapijos metrikų knygas, bet vietinė davatkėlė paaiškino, kad šio nedidelio miestelio bažnyčią aptarnauja iš kitur atvykstantis kunigas. Po to nuvažiavau į motinos tėviškę Rozalimą, tenykštėse kapinėse radau senelių Gužinskų kapą; jis irgi išlikęs, nes čia buvo laidojami ir jų vaikai, o prižiūri anūkės.

Taigi į Australiją galėjau nusiųsti tik iš tėvo išgirstas žinias. Daugiau jų apie savo vyro giminę man pranešė Alena Landsbergytė-Karazijienė. Jos laiško paskatintas, nutariau neatidėlioti genealogijos paieškų iki pensijos, kaip buvau ketinęs. Jas lengvino tai, kad senosios parapijų metrikų knygos buvo perduotos į Lietuvos valstybės istorijos archyvą.

Tuo metu, XX a. pabaigoje, Vilniuje dar nebuvo kilusi genealoginių medžių sudarinėjimo mada. Archyve kiekvienam norinčiajam išduodavo metrikų knygų originalus, o nedidelėje jo skaitykloje Gerosios Vilties gatvėje visada būdavo laisvų vietų. Tiesa, iš karto galėjau užsisakyti tik penkias knygas, o išduodavo jas po kelių dienų. Taigi ėmiau lankytis tame archyve. Skaityti daugiau.

4 Dokument.

Kilmė