Bendradarbių nuomone, esu labai rimtas žmogus, gal net flegmatikas. Tačiau grynų atvejų gyvenime nebūna, ir mano kažkuriame smegenų vingyje glūdi užslėptas noras juokauti. Tad retkarčiais, įgrisus savo paties santūrumui, aš tą humorą išleidžiu į laisvę. Taip atsirado man nebūdinga knyga „Linksmoji fizika“. O parengus rimtą ir nuobodžią knygą „Pėdos“, kilo noras ją bent pradėti nerimta biografija.

Pats trumpiausias pajuokavimas būtų – po pirmos pastraipos nutraukti šį rašinį ir „Pėdas“ nukišti kuo giliau į stalčių. Tačiau to neleidžia pokariu augusiam vaikui įdiegtas taupumas – neišmesti net nelabai reikalingų daiktų. Taigi nulėmė viltis, kad tą knygą pervers bent keletas žmonių, o koks nors sociologas ją gal net panaudos.

Visų pirma, verta paaiškinti, kaip atsirado „Pėdos“. Žmonės, pasitraukę į pensiją, elgiasi dvejopai: vieni mėgaujasi nieko neveikimu, kiti bando tikslingai baigti savo gyvenimą, sudėliodami jame visus taškus. Aš, kaip skaitytojas jau suprato, priklausau antrajam tipui, tad iš pradžių parašiau atsiminimus. Man netgi pavyko neįstrigti vaikystėje ir jaunystėje, o pasiekti ir šiuos laikus. Stengiausi rašyti atvirai, nusižiūrėjęs Valdo Adamkaus „Paskutinę kadenciją“. Tačiau pats perskaitęs savo kūrinį, prisiminiau romėnų posakį „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, tad tuos atsiminimus nutariau „įšaldyti“ bent porai dešimtmečių. O antras mėginimas sudėlioti taškus savo biografijoje yra šios „Pėdos“. Čia rašiau tik apie save ir pateikdamas tik sausus faktus. Deja, kažkodėl prisiminė vien teigiami faktai… Gal todėl reikalinga ši kitoniška pradžia.

Autobiografiją, netgi linksmą, reikia pradėti nuo gimimo. Atsiradau aš mokytojų šeimoje Subačiaus miestelio mokykloje, kurios antrame aukšte tėvai turėjo butą (galbūt tomis aplinkybėmis galima paaiškinti mano rimtumo ištakas). Beje, grėsė didelis pavojus visai negimti, nes tėvai 1941 m. buvo pretendentų keliauti pas Sibiro meškas sąraše, o tada vyrus ir moteris vežė skirtingomis kryptimis. Tačiau tėvai pajuto, kad kažkas ruošiama, ir jiems pavyko dingti iš NKVD akiračio.

Net labai norėdamas, savo vaikystėje nerandu nieko linksmo. Nebent tai, kad nešiojau megztą kepurę atsikišusiais kampais ir dėl to buvau pravardžiuojamas Zuikiu Puikiu (man pačiam tai neatrodė juokinga). Pokario metais teko augti be žaislų ir saldumynų, o turėtas kelias knygeles varčiau ir skaičiau, kol imdavo byrėti jų lapai. Ištisas dienas leisdavau didelėje sodyboje. Ganiau ožką, bet ji manęs šeimininku nepripažino ir savo teises gindavo ragais. Motina tuo metu jau nedirbo, tad tėvų pasitarime buvo nuspręsta manęs į mokyklą neleisti ir mokyti namie: viena vertus, aš esąs silpnos sveikatos, o antra vertus, taip galėsiu išvengti stojimo į pionierius, juk raudonas kaklaraištis taptų dėme mano biografijoje atėjus amerikonams.

Taigi neskaitant kelių atvejų, kai tėvas buvo nusivedęs mane į savo pamokas, aš į mokyklą iškeliavau tik būdamas dešimties metų. Nors tėvai mane mokė iš prieškario elementorių (tiesa, juose dėl suprantamos priežasties trūko A. Smetonos portreto ir kelių kitų lapų), aš nesuklupau per žinių patikrinimą ir buvau priimtas į penktą klasę.

Mokykloje stengiausi pateisinti nuomonę, kad mokytojų vaikas turi būti pirmūnas. Tačiau iš visų dalykų išskyriau literatūrą, nes buvau nutaręs tapti poetu. Mane žavėjo Kosto Kubilinsko ir Kazio Binkio eilėraščiai vaikams. Eilėraščius rašė ir mano teta Pranciška (nors jų nespausdino). Tad uoliai eiliavau, o tėvai ir teta gyrė mano bandymus. Rašiau netgi poemėles, pasakas eilėmis (keli tokie kūrinėliai pirmą kartą spausdinami knygos gale). Tuo tarpu fizika domėjausi tiek, kiek buvo pateikta vadovėlyje; jaunųjų fizikų olimpiadose nedalyvavau. Paprasčiausia būtų suversti kaltę fizikos mokytojui, kurį mes vadinome Kelmu. Skaityti daugiau.

13 Dokument.

Nerimta autobiografija