Su akademiku Adolfu Juciu teko bendrauti 1962-1974 metais. Jis buvo mano mokytojas: diplominio darbo ir disertacijos vadovas, Fizikos ir matematikos institute sektoriaus vadovas. Tuo metu paskaitų studentams jis jau nebeskaitė, bet Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto koridoriuje aš įsidėmėjau stambią, išraiškingą figūrą, truputį primenančią jo gimtojo krašto, Žemaitijos, simbolį – mešką. Draugas man sakė, kad tai -Teorinės fizikos katedros vedėjas, profesorius ir akademikas.

Susipažinau su profesoriumi atėjęs į jo kabinetą prašyti, kad priimtų į teorinės fizikos specializaciją. Pasiteiravęs apie mano pažymius, jis užsiminė, kad atomo fizikoje daug spręstinų problemų, ir iš karto įtraukė mane į savo bendradarbių Antano Bandzaičio ir Konstantino Žukausko vykdomą darbą. Toks buvo A.Jucio išbandytas pedagoginis metodas – studentus ar aspiran­tus priskirti prie patyrusių darbuotojų. Jo paties žodžiais tariant, „vyresnieji man padeda rengti jaunesniuosius“. Tokia grupelė kartkartėmis ateidavo pas profesorių nustatytomis priėmimo valandomis ir su juo aptardavo gautus rezultatus, išklausydavo dalykiškų pastabų ar patarimų, kaip spręsti iškilusius sunkumus.

Karazija, R. Adolfas Jucys – atomo teorijos kūrėjas ir mokslo organizatorius. Akademija ir akademikai atsiminimuose. Vilnius, 2013, p. 359.