Pėdos, paliktos ne smėlyje

Pamažu keičiasi idealaus mokslininko įvaizdis. Geru mokslininku laikomas tas, kuris pateikia daug naujų žinių. Žinios dažniausiai matuojamos publikacijų ir jų citavimo skaičiais. Kaip akivaizdu ir paprasta išmatuoti… Nesunkiai galima nustatyti, kas ko vertas, kuris mokslininkas geresnis, kuris blogesnis.

Akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Romualdui Karazijai puikių straipsnių, kurie įvertinti įvairiomis mokslo premijomis ir gausiai cituojami, tikrai netrūksta. Bet iš būrio žymiausių tiksliųjų mokslų atstovų jis išsiskiria savo įsipareigojimu Lietuvos kultūrai. Romas (taip draugai jį vadiname)  savo nerimtoje biografijoje prisimena, kad jaunystėje ilgai svarstęs, ar mokslininku, ar poetu norėtų būti. Tėvelio, prieškario mokytojo Jono Karazijos patartas ir, žinoma, pokario politinių aplinkybių pastūmėtas jis pasirinko fiziką, tiksliau, fizikos poeziją – teorinę fiziką.

Darbštus ir kruopštus studentas patraukė teorinės fizikos mokyklos Lietuvoje kūrėjo Adolfo Jucio dėmesį. Greitai Romas tapo mylimiausiu akademiko mokiniu ir visiems rodomu pavyzdžiu. Kaip savarankiško mokslo darbo sritį Romas pasirinko Röntgeno ir Auger (Ožė) spektrų teoriją. Sritis artima A. Jucio darbams, tačiau tai buvo sudėtingi, sunkiai teoriškai apskaičiuojami atomų sąveikos su spinduliuote klausimai. Vertingiausi Romo straipsniai ir monografijos skirti būtent šioms temoms nagrinėti.  Netrukus jis tapo šios srities autoritetu tarp Sovietų Sąjungos fizikų, o vėliau paaiškėjo, kad jo darbai vertinami ir tarptautinės bendruomenės. Kaip dauguma Lietuvos mokslininkų, į tarptautines mokslo konferencijas užsienyje Romas galėjo išvažiuoti tik atkūrus Nepriklausomybę. Jo darbai puikiai apibūdinti, netgi, sakyčiau, dokumentuoti šioje knygoje.

Pasirodo, po rimto mokslininko kauke slypėjo linksmas ir ironiškas Romas. Jį atrado studentai ‒ FiDi dienų organizatoriai. Knyga „Linksmoji fizika“ sulaukė kelių laidų. Romo parašytos populiariosios fizikos knygos, skirtos studentams, moksleiviams ir netgi visai mažiems vaikams, užima visą lentyną. Prie jų glaudžiasi vadovėliai, knygos mokslo istorijos, metodologijos klausimais. Tikrai gražus paminklas akademikui A. Juciui yra Romo paruošta knyga „Žalias teorijos medis. Akad. A. Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Sunku išmatuoti R. Karazijos indėlį į fizikos mokslo kultūrą Lietuvoje, tačiau neabejotinai jis yra nepralenktas. Ištisa dabartinių fizikų karta buvo sudominta jo populiariomis fizikos knygomis, paskaitomis, netgi gausia asmenine fizikinių žaislų kolekcija.

Kiekvieną savaitę Romas apsilanko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose ir apžiūri visų naujų knygų ekspozicijas. Šiuo metu tai galima pamatyti ir internete, bet prieš dvidešimt, trisdešimt metų buvo nuostabu turėti draugą, kuris informuodavo apie kultūrinio gyvenimo naujienas. Tuoj po Neprikausomybės atgavimo Romas aktyviai įsitraukė į prasidėjusią mokslo pertvarką. Jis buvo išrinktas į Lietuvos mokslo tarybą ir dalyvavo mokslo politikos formavime, tačiau pajutęs, kad argumentų kalbą užgožia biurokratiniai pasistumdymai, iš Tarybos pasitraukė. Būdingas Romo bruožas yra aukšti moraliniai standartai, taikomi visų pirma sau. 1975 m. Vilniuje buvo teisiamas žmogaus teisių gynėjas S. Kovaliovas. Netoli nuo Fizikos instituto prie Aukščiausiojo teismo pastato būriavosi žmonės. Milicininkai ir KGB darbuotojai valdžios neregistruotų stebėtojų ir žmogaus teisių gynėjo, Nobelio taikos premijos laureato A. Sacharovo į teismo pastatą neįleido. Būtent tada Romas kreipėsi į instituto vadovybę ir pasiūlė surengti seminarą su Vilniuje viešinčiu vienu žymiausiu Sovietų Sąjungos fiziku teoretiku. Žinoma, Romas pritarimo nesulaukė, tačiau šis poelgis atspindi jo asmenines nuostatas.

Romualdo Karazijos gyvenimas ir kūryba ‒ tarsi gerai surimuota poema. Ne veltui jo pseudonimu pasirašytos knygos „Dramatiškos biografijos“ recenzentas, neatpažinęs autoriaus, reziumavo: „Mano galva, R. Subačiui labiausiai pavyko rašytojų ir menininkų biografijos. Tai rodytų, kad autorius savo profesija artimesnis šių sričių kūrėjams.“ Prieš mūsų akis gulinčios autobiografinės knygos pabaigoje išspausdinti vaikystės ir jaunystės eilėraščiai sako: fizikas intelektualas Romualdas Karazija ‒ tai tas pats berniukas svajotojas iš Subačiaus miestelio, palikęs ryškias pėdas Lietuvos moksle ir kultūroje.

Egidijus Norvaišas