Fabre, François Xavier (1766–1837). Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863). 1820. Drobė, aliejus. 167,5 x 121 cm.

Dvylikamečio Irenėjaus portretas nutapytas Mykolo Kleopo Oginskio antrojo apsilankymo Florencijoje metu 1820 m. Kurį laiką manyta, kad tai vienas iš pirmosios Mykolo Kleopo Oginskio santuokos sūnų: Tadas (1798–1844) arba Pranciškus Ksaveras (1801–1837), panašiai nurodyta ir A. Ryszkiewicziaus 1964 m. bei 1967 m. straipsniuose. Vėliau muziejininkams pavyko identifikuoti portretuojamąjį kaip Irenėjų Kleopą Oginskį.

1808 m. Florencijoje gimė Irenėjus Kleopas – vienintelis kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio antrosios santuokos su Marija Neri-Oginskiene sūnus. Daugiausiai jis mokėsi Italijoje. Po tėvo mirties 1833 m., apkeliavęs visą Europą, grįžo gyventi į Lietuvą, gyveno Zalesėje (dab. Baltarusija), nuo 1846 m. Rietave. Apie 1843 m. dėl anticarinės veiklos buvo areštuotas ir išvežtas į Peterburgą, tačiau caras Nikolajus I netrukus jį paleido. Buvo vedęs du kartus: Juzefiną Kalinovską (1816–1844), Lenkijos kariuomenės generolo Juzefo Kalinovskio dukrą, kuri mirė gimdydama dvynukus kitais metais po vestuvių, o nuo 1845 m. – jos seserį Olgą Kalinovską, buvusią caro Aleksandro II freiliną. Irenėjus Kleopas buvo Raseinių pavieto bajorų maršalka (nuo 1843 m.), Kauno gubernijos mokyklų kuratorius, Lauryno Ivinskio kalendorių ir kitų švietėjiškų Simono Daukanto, Mikalojaus Akelaičio leidinių rėmėjas; pritarė ir Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjoms. Savo dvaruose Žemaitijoje 1835 m. jis panaikino lažą ir baudžiavą, įvedė valstiečių savivaldą su renkamais vaitais, teismais, buvo specialaus komiteto baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje narys.

Pavertęs Rietavą rezidencija, XIX a. 5-ajame dešimtmetyje su žmona perstatė dvaro sodybą, įrengė didžiulį 60 ha parką, sodą, keletą tvenkinių, oranžeriją (1859 m.). Apie 1850 m. klasikiniais principais pertvarkytas ir pats miestelis, jame įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas; 1853 m. imta statydinti neorenesansinė itališko stiliaus bažnyčia, kurios kertinį akmenį pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Būdamas meninės prigimties, šviesaus proto, pažangus žmogus, pats gerai mokėjęs žemaičių kalbą, daug prisidėjo prie vietos gyventojų švietimo.

V.K.-J.

NČDM Mt–1369