Nežinomas XIX a. Rusijos [?] dailininkas. Caras Aleksandras I (1777–1825). XIX a. 3-as dešimtmetis [?]. Drobė, aliejus. 120 x 76 cm.

Su caru Aleksandru I kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį siejo ypatingi ryšiai. Po 7 metų emigracijoje, kurioje Mykolas Kleopas buvo priverstas būti po T. Kosčiuškos 1794 m. sukilimo, jis ne kartą stengėsi gauti caro Povilo I leidimą grįžti į savo dvarus Lietuvoje. Tačiau jo prašymą patenkino tik 1801 m. į sostą įžengęs jo sūnus Aleksandras I. Jis palaipsniui grąžino kunigaikščiui didelę dalį jo valdų, iš valstybės iždo apmokėjo didelius grąžintų dvarų įsiskolinimus. 1810 m. Oginskį jis paskyrė eiti Rusijos imperijos senatoriaus pareigas, tuo pat metu jis tapo ir imperatoriaus patarėju dėl Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų, prijungtų prie Rusijos po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. 1811 m. spalio 22 d. Mykolas Kleopas parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrimo įsako projektą. Nepavykus įgyvendinti šio projekto, senatorius toliau dirbo 5-ajame Senato skyriuje, tvarkydamas buvusios Abiejų Tautų Respublikos reikalus. Laikui einant, santykiai su Aleksandru I „atvėso“, ir M. K. Oginskis pamažu ėmė trauktis iš politikos. Jis tuo metu daugiausiai laiko praleisdavo Zalesės dvare, kurio Rusvojoje svetainėje kabėjo ir valdovo Aleksandro I portretas. Paprašęs ilgalaikių atostogų dėl savo ir žmonos sveikatos, 1822 m. kunigaikštis per Drezdeną ir Paryžių išvyko į Italiją ir apsigyveno Florencijoje.

NČDM Mt–1670

V.K.-J.