Skorinos atminimo įprasminimas. Baltarusija / Aleksandras Gruša 

Baltarusijai Pranciškus Skorina yra ne tik žavi istorinė asmenybė, kuriai mūsų amžininkai reiškia ir meilę, ir simpatijas. Tai ne tik populiarus asmuo, verčiantis nevalingai ir veik abejingai fiksuoti ir skleisti informaciją apie jį. Ir tai net ne toks „nacionalinis didvyris“, kurio vardas nuolat skamba visų ausyse, o indėlis bei reikšmė niekam nekelia bent mažiausių abejonių. Baltarusiams Skorinos paveikslas – idealus, jame nėra jokių atspalvių ar pustonių. Didžių Skorinos talentų bei nuopelnų vertinimas yra neginčijamas ir neprieštaraujamas.

Baltarusijoje Skorinos įvaizdis yra vienas iš pačių reikšmingiausių socialiai organizuotos kolektyvinės atminties objektų. Skorinos atminčiai buvo ir tebėra būdingi savi tikslai ir savi pasakojimai, kanoniniai tekstai, atminties vietos ir nutylėjimo zonos, savi kultūros pavidalai bei praktikos.

Atminties visuomene, vienijama Skorinos minėjimo, Sovietų Baltarusija tapo jau pirmaisiais savo gyvavimo metais. Beveik iš karto Skorinos atsiminimas įgavo viešą oficialų pobūdį. Jo įvaizdis buvo išties idealus renkantis šį asmenį kolektyvinės atminties objektu. Tas įvaizdis buvo patogus. Skorina kilo iš baltarusių Polocko. Vadinasi, juo nereikėjo „dalintis“ nei su lenkais, nei su lietuviais, nei su rusais. Jo įvaizdis atitiko besiformuojančią sovietinę ideologiją. Juk Skorina tarnavo paprastai liaudžiai. Be to, jis pasitelkė spausdintą žodį, vedusį prie socialinio „dirbančiųjų išvadavimo“. Dėl to jo įvaizdis puikiai derėjo patraukliam herojiškam pasakojimui. Dar įvaizdis pasižymėjo ypatingu prestižu. Gręžimasis į tolimą epochą, kurioje gyveno Skorina, savaime vedė prie minties apie baltarusių tautos senumą. Be to, šis vyras buvo mokslo žmogus: turėjo universitetinį išsilavinimą, aukštą mokslinį laipsnį. Toks įvaizdis turėjo ir Baltarusiją tinkamai reprezentuoti pasaulyje, ir baltarusių tautos patriotizmą žadinti.

Kaip kolektyvinės atminties objektas Skorinos įvaizdis atsirado humanitarinės baltarusių inteligentijos terpėje. Jį aktyviai formavo Baltarusių kultūros institutas – pirma mokslinė jaunos Baltarusijos Respublikos institucija, įkurta 1922 m. Kai ji 1928 m. buvo reorganizuota į Baltarusijos mokslų akademiją, jau ši toliau vadovavo vykdant Skorinos gyvenimo ir veiklos tyrimus, taip pat inicijuojant bei organizuojant šiai asmenybei skirtus atminimo renginius.

Trečią XX a. dešimtmetį Sovietų Baltarusijoje Skorinos paveikslas tarnavo diegiant tautinę tapatybę, grindžiant valstybės kūrimą ir socialinę visuomenės kaitą.

Negana buvo atminties paveikslą vien tik sukurti ir parodyti – jį dar reikėjo išsaugoti, priminti, ypatingu būdu reprezentuoti ir suformuoti ypatingą atsiminimų kanoną. 1925 m. laukta jubiliejinės datos – 400-ųjų pirmos datuotos, Vilniuje išleistos Skorinos knygos metinių (tada galvota, kad Mažoji kelionių knygelė išėjo vėliau). Šį jubiliejų nuspręsta pažymėti iškilmingai ir plačiai. Baltarusių kultūros institute buvo sudaryta speciali Skorinos komisija, parengusi baltarusių spaudos 400 metų šventimo visoje Baltarusijoje planą. Jame buvo numatyta, kad iškilmėms organizuoti ir jas surengti srityse veiks specialios jubiliejinės komisijos, renginiuose gausiai dalyvaus BSSR kultūros įstaigos, spaustuvių profsąjungos, mokyklos ir kitos institucijos. Be kitų dalykų, planuota mokyklų reikmėms išleisti trumpą Skorinos gyvenimo ir veiklos apybraižą, taip pat jo portretų, dar ketinta Skorinos vardą suteikti kai kurioms mokymo ir kultūros įstaigoms, taip pat ruoštasi nukaldinti atminimo medalį, Minske ir Polocke pakabinti atminimo lentas, išleisti mokslo straipsnių rinkinį, brošiūrą apie Skoriną, o Polocke jam pastatyti paminklą.

Jubiliejus buvo švenčiamas visoje šalyje. Laikraščiuose ir žurnaluose buvo paskelbta Skorinai skirtų mokslinių ir populiarių straipsnių. Svarbiausiu jubiliejaus renginiu, neiškeliant vien mokslinės jo reikšmės, tapo konferencija, kurią surengė Baltarusių kultūros institutas ir Baltarusijos valstybinis universitetas. Konferencijos pranešimų pagrindu 1927 m. išėjo jubiliejinis rinkinys 400-лецьце бeларускага друку (pažymėtas 1926 m. data).

Švenčiant jubiliejų, 1925 m. Minske atsirado artefaktų, žymėjusių Skorinos veiklą ir žadinusių jo atminimą. Iš leningradiečio bibliofilo Valerijono Komarnickio įsigyta 10 Skorinos išleistų knygų. Jos buvo perduotos Baltarusijos valstybinei ir universiteto bibliotekai (taip andai vadinosi Baltarusijos nacionalinė biblioteka). 1926 m. gruodį jos buvo eksponuotos jubiliejui skirtoje parodoje. Nuo to laiko jo knygų ekspozicija tapo būtinu Skorinai ir spaudos jubiliejams skirtų iškilmių atributu. Atsirado Skorinos buvimo dabartyje laukas. 1926 m. viena iš pagrindinių Minsko gatvių buvo pavadinta Pranciškaus Skorinos vardu.

Trečiame XX a. dešimtmetyje Skorinos paveikslas buvo įkūnytas dailėje ir teatre. Dailininko Jakubo Krugerio nutapytas spaustuvininko portretas ir skulptoriaus Abramo Brazerio sukurtas jo biustas 1925 m. eksponuoti I Visos Baltarusijos dailės parodoje Minske. Švenčiant minėtą jubiliejų, Minske 1926 m. pradžioje buvo pastatyta pirmoji pjesė apie jį Скорина – сын из Полоцка (Skorina – Polocko sūnus). Ją parašė Michailas Gramyka.

Spaudžiant komunistų partijai, trečio dešimtmečio pabaigoje baltarusių tautinės ir kultūrinės aspiracijos buvo suvaržytos. Skorinai – kaip jį pavadino vienas iš partijos vadų, „Viduramžių vienuoliui“, „buvusių valdančiųjų klasių atstovui“, – nebesurasta vietos nei partijos, nei valstybės ideologijoje ar propaguotos proletarinės kultūros vertybių sistemoje. Partijai kėlė baimę baltarusių atsiminimas apie Skoriną. Valdžia jo paveikslo gerbime įžvelgė su sovietų ideologija nesuderinamos nacionalinės buržuazinės politikos raišką. Pasibaigęs 400-ųjų baltarusių spaudos metinių šventimas buvo įvertintas kaip „triukšminga nacionalizmo demonstracija“. Ketvirtą XX a. dešimtmetį Skorinos tema buvo draudžiama, Baltarusijoje apie jį niekas neberašė.

Po Antrojo pasaulinio karo požiūris į Baltarusiją, pergalės prieš fašizmą dalininkę, darėsi pakantesnis. Imta iš dalies palaikyti jos nacionalinės tapatybės paieškas, nes jos laikytos sovietinio patriotizmo dalimi. Vėl buvo prisimintas Skorina. Jis imtas minėti kaip ryškus rytų slavų tautų kultūros istorijos atstovas, baltarusių literatūrinės kalbos pradininkas, švietėjas ir savo tėvynės patriotas.

Iš grožinės literatūros kilo paskata reabilituoti Skorinos įvaizdį. Vedinas patriotinių aspiracijų, Michasius Klimkovičius sukūrė draminę poemą, o Mikola Sadkovičius ir Javgenas Lvovas parašė istorinį romaną (vėliau daugsyk perleistas). Romanas sulaukė kritikos, privertusios 1948 m. BSSR Mokslų akademijoje surengti diskusiją. Ji galiausiai ir atvedė prie Skorinos reabilitavimo. Valdžios ideologija pradėjo ginti Skoriną, o tvirtinimas, jog knygų leidyba nuo pat pradžių vedusi prie tikro liaudiškumo ir spausdinto žodžio masiškumo, jo asmenį tam tikru mastu pavertė viena iš tos ideologijos atramų. Ideologizuotas Skorinos įvaizdis virto jo kultūrinės atminties dalimi. Nuo penkto dešimtmečio pabaigos mokslininkai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, teatro režisieriai ir žurnalistai leidosi aistringai vaizduoti Skoriną – spaudos pradininką, didį humanistą, švietėją ir patriotą. 1960 m. jo vardas pateko į vidurinės mokyklos mokymo priemonę.

Kanoninio teksto apie Skoriną sukūrimas ženkliai paveikė mokslą. Vis daugiau ir daugiau įvairių specialybių baltarusių mokslininkų dėjosi prie Skorinos asmens, veiklos ir palikimo tyrimų. Jie pasižymėjo aktyvumu, sistemingumu ir vyko keliomis kryptimis: Skorinos istoriografijos (Maratas Batvinikas), gyvenimo, veiklos ir aplinkos (Mikalajus Aleksiutovičius, Valiancina Čepko, Georgijus Galenčanka ir kt.), Skorinos leidinių kalbos (Michailas Sudnikas, Arkadzis Žuravskis, Vladzimiras Aničenka, Michailas Bulachavas, Aliaksandras Bulyka, Aliaksiejus Parukavas, Levas Šakunas ir kt.), jo pasaulėžiūros, etinių, estetinių ir kitokių pažiūrų (Aleksiutovičius, Vladzimiras Konanas, Siamionas Padokšinas ir kt.), literatūros palikimo (Sciapanas Aleksandrovičius, Viktaras Daraškevičius, Aliaksandras Koršunavas, Viačaslavas Čamiarickis), knygų leidybos (Galenčanka, Koršunavas), knygų meninio bei poligrafinio apipavidalinimo (Viktaras Šmatavas). Skorinianai buvo pasitelkta jo kūrinių leidyba (Koršunavas), jo leidinių katalogo rengimas (Koršunavas). Skorinos paveikslas turėjo tiksliai atitikti viešpatavusias ideologemas. Paisant tokio atitikimo, daug ką Skorinos veikloje ir pažiūrose teko „pritempti“, padidinti ar, priešingai, sumažinti bei suniekinti.

Vaizduojamasis menas teikė didingus, galingus, prakilnius ir pasiaukojamus Skorinos atvaizdus. Tai buvo Renesanso epochos mokyto vyro (Zairas Azguras, 1947; Ivanas Achremčikas, 1953; Siamionas Gerusas, 1967; Vasilis Šarangovičius, 1971, ir kt.), spaudos pradininko mokytojo (Isakas Davidovičius, 1968), mokslininko šviesulio (Anatolis Zaicavas, 1966; Ilja Nemagajus, 1966; Aliaksiejus Maračkinas, 1978, ir kt.), švietėjo (Lazaris Ranas, 1957; Piotras Sergijevičius, 1960; Eduardas Astafjevas, 1978, ir kt.), spaustuvininko amatininko (Aliaksiejus Glebavas, 1954, 1967; Siargiejus Vakaras, 1964) paveikslai. Skorina šviesulys tapo dokumentinio filmo herojumi (scenarijaus autorius Ilarijus Baraška, 1963), jis išėjo į teatro sceną: 1978 m. Gardine, o 1979 m. Minske pagal Alesio Petraškevičiaus pjesę buvo pastatytas spektaklis Написанное остается (Parašyta išlieka).

Veikiant literatūros ir dailės kūriniams, o taip pat gausioms populiarioms bei mokslą populiarinančioms publikacijoms, vaizduojamosios dalės kūrinių ekspozicijoms kultūros bei mokymo įstaigose, Skorinos atminties naratyvas tapo įvairiausių visuomenės atstovų pasakojimų dalimi.

1967 m. pažymėtos 450-osios baltarusių spaudos metinės. Skirtingai nei baltarusių spaudos jubiliejaus, švęsto 1925 m., metu, šioms metinėms buvo pasirinkta Skorinos pirmos knygos išleidimo data. Leidėjo gyvenimą ir veiklą aprėpusio jubiliejaus kanonas jau atitiko tokį šventės kanoną, kokiu būdavo pažymimi svarbiausi revoliucinio judėjimo, SSRS istorijos įvykiai, įskaitant Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją.

Iškilmingas jubiliejui skirtas posėdis įvyko Baltarusijos valstybinės filharmonijos koncertų salėje. Jame dalyvavo partinių bei sovietinių organizacijų, pramonės bei kitų įmonių atstovai, kultūros bei mokslo veikėjai ir rašytojai. Renginyje apsilankė pirmieji šalies asmenys: BSSR Ministrų tarybos pirmininkas, BKP CK sekretoriai, BSSR MA prezidentas ir viceprezidentas, liaudies dailininkai, kiti kūrybinės inteligentijos atstovai, svečiai iš devynių sovietinių respublikų. Į jubiliejines iškilmes iš Čekoslovakijos buvo pakviestas garsus skorinologas profesorius Antonijus Florovskis. Įvyko jubiliejinė BSSR MA sesija. Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete buvo surengta mokslinė konferencija.

Valdžia leido augti tuometiniam Skorinos paveikslo raiškos laukui. 1967 m. Skorinos vardu buvo pavadinta viena Minsko gatvė (buvusi Skorinos gatvė buvo pervardinta dar 1933 m.). Polocke pradėtas statyti paminklas. Statybos pradžiai skirtą mitingą pradėjo pirmasis partijos Polocko miesto komiteto sekretorius. Žodį tarė BSSR MA viceprezidentas Kandratas Astrachovičius (Kandratas Krapiva), SSRS ir BSSR valdžios atstovai. Balta marška nuo memorialinio akmens toje vietoje, kur ketinta pastatyti paminklą, buvo nuimta skambant SSRS ir BSSR himnams. Paminklas Skorinai buvo pastatytas 1974 m. Jį atidengiant dalyvavo BSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, Baltarusijos liaudies rašytojas Ivanas Šamiakinas. Taigi 1974-aisiais atlika tai, kas ketinta padaryti veik prieš 50 metų.

1986–1990 m. buvo švenčiamos Skorinos 500-osios gimimo metinės. Jos tapo memorialinės skorinianos apogėjumi. Šio jubiliejaus šventimas sutapo su gilia sovietų sistemos krize, naujų tautinių ir politinių elitų veržimųsi prie nacionalinės kultūros pavidalų gaivinimo, prie Baltarusijos valstybės nepriklausomybės. Pagal naujus tautinius ir politinius troškimus bei lūkesčius buvo keičiamas ir Skorinos įvaizdis. Troškimams ir lūkesčiams jis turėjo suteikti ypatingos reikšmės. Skorinos vardas tapo politikos ištekliumi ir kaip toks buvo sakralizuotas. Štai viena citata iš 1990 m. spaudos: „Kaip Baltarusijos pranašas Skorina paskelbė apie savo tautos lygybę su kitomis pasaulio tautomis. […] Baltarusių kultūros egzistencijai grasinančioje šių dienų situacijoje mes žūtbūtinai gręžiamės į Skorinos autoritetą ir tikiname patys save ir kitus: štai mūsų Krikštytojas“.

1986 m. buvo surengti pirmieji Skorinos skaitymai. Juos organizavo BSSR MA Jankos Kupalos baltarusių kalbos institutas. Skaitymai įvyko BSSR MA Centrinėje mokslinėje Jakubo Kolaso bibliotekoje, čia buvo surengta paroda, skirta Skorinai vaizduojamame mene.

1990 m. iškilmės, skirtos Skorinos 500-mečiui, suvienijo įvairių socialinių ir amžiaus grupių gyventojus. Iškilmių centrai buvo sostinė Minskas ir Skorinos gimtasis Polockas.

Įvyko jubiliejinė BSSR MA sesija. Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre buvo surengtas iškilmingas posėdis, pradėtas BSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo, ir koncertas. Minske įvyko kitų memorialinių renginių: spaudos konferencija, dalyvaujant šalies organizacinio komiteto jubiliejui surengti nariams, ir kelios parodos.

Aukšto Skorinos nuopelnų įvertinimo oficialiu lygiu požymiu tapo 1989 m. įsteigtas valstybinis apdovanojimas – Pranciškaus Skorinos medalis, pirmasis iš įkurtų šiuolaikinių apdovanojimų. 1990 m. juo pasipuošė pirmi apdovanotieji.

1990 m. nauji mokslo metai visose Baltarusijos mokymo įstaigose prasidėjo nuo Skorinos pamokos. Tai reiškė radikalias permainas ideologijoje, nes iki tol mokslo metai prasidėdavo nuo pamokos apie taiką ir joje minimo sovietinės nacijos vado Vladimiro Lenino.

Plėtėsi Skorinos buvimo dabartyje sfera. 1988 m. jo vardu buvo pavadintas Gomelio valstybinis universitetas. Jo atminimui Minske, 1989 m. Skorinos vardu pavadintoje gatvėje (iki tol ir dabar ji vadinasi Akademičeskaja – Akademijos), buvo atidengta memorialinė lenta. 1991 m. Skorinos vardą gavo svarbiausia Minsko magistralė – dabartinis Nepriklausomybės prospektas. Polocke pradėtas sodinti Skorinos 500-mečio parkas. 1989 m. paskelbtas konkursas sukurti Skorinos paminklą Minske. Siekiant įamžinti švietėjo atminimą užsienyje, buvo nuspręsta Prahoje pastatyti jam paminklą, o Krokuvoje, Paduvoje ir Prahoje – pakabinti atminimo lentas. Šie įvykiai buvo aktyviai nušviečiami masinės informacijos priemonėmis.

Devinto dešimtečio pabaiga ir dešimto pradžia buvo pati našiausia, jei žiūrėsime mokslo tyrimų skaičiaus, apimties ir jų mokslinio lygio. Baltarusijoje ir baltarusių autorių užsienyje buvo išleista ir perleista daugiau kaip pusantro šimto stambių Skorinai skirtų mokslo darbų: monografijų (Galenčankos, Evgenijaus Nemirovskio, Šmatavo, Ignato Dvarčanino, Bulykos ir kt.), mokslo straipsnių ir konferencijų medžiagos rinkinių, Skorinos raižinių albumas, jo kūrinių rinktinė, Skorinos gyvenimą ir veiklą nušviečiančių dokumentų rinkinys, darbų apie jį bibliografija, Skorinos Biblijos faksimilė, jam skirta enciklopedija – beje, pirma personalinė enciklopedija pasaulio knygos istorijos ir bibliologijos istoriografijoje. Tai buvo Skorinos istoriografinio triumfo metas.

Skorinos atmintis šiandien tebėra Baltarusijos viešosios erdvės turtas. Šiuo metu jo vardą turi veik visų Baltarusijos sričių (išskyrus Gardiną) ir beveik pusės rajonų centrų gatvės ir skersgatviai. Apskritai jį surandame veik 90 Baltarusijos gyvenviečių gatvėvardžiuose. Ypač jis gerbiamas Polocke: čia stovi jo paminklas, yra jo vardu pavadinta gatvė, aikštė ir prospektas, gimnazija ir biblioteka, veikia poligrafijos įmonė „Pranciškaus Skorinos palikimas“. Paminklai Skorinai stovi Minske (du: vienas pastatytas 1999 m., kitas – 2005 m., nors buvo nulietas dešimto XX a. dešimtmečio pabaigoje) ir Lydoje (1993). 1995 m. buvo įsteigtas Pranciškaus Skorinos ordinas.

Dabartinis Skorinos įvaizdis panaudojamas patriotiniam jaunimo auklėjimui, Baltarusijos įteisinimui Europos tautų šeimoje, šalies dialogui su kitomis valstybėmis, Rytų ir Vakarų kontaktams, Baltarusijos ir Europos kultūrų vienybės įtvirtinimui.

Šiandien Baltarusija pažymi 500-ąsias baltarusių spaudos metines, švenčia 2017 m. Ruošiantis šioms iškilmėms, svarbus vaidmuo tenka Baltarusijos nacionalinei bibliotekai. Ji renka skaitmenines Skorinos leidinių kopijas, faksimilių pavidalu leidžia jo knygas, populiarina Skorinos įvaizdį visuomenėje ir ypač – jaunojoje jos kartoje, kartu su kitomis organizacijomis bei įstaigomis realizuoja kūrybinius projektus Skorinos tematika, rengia Skorinos knygų, įskaitant saugomų užsienyje, parodas.

Šalis tebelaukia dingsties pasinaudoti oficialiu Skorinos įvaizdžiu, įtvirtinant Baltarusiją tarptautinėje arenoje. Įdomu, kokį Skorinos atminties kanoną mums pateiks pasibaigę 2017-ieji?

17 Dokument.

Skorinos atminimo įprasminimas. Baltarusija