Skorinos atminimo įprasminimas. Čekija / Ilja Lemeškinas 

Pirmąjį Skorinos atvykimą į Prahą prasminga nukelti į 1515–1516 m. laikotarpį. Mat jam reikėjo pasirūpinti spaudmenimis (puansonų gamyba tikriausiai vyko užsienyje), turtinga ornamentika (užsklandomis, vinjetėmis, inicialais), įvairius Biblijos siužetus vaizduojančiais medžio raižiniais, popieriumi ir kitomis techninėmis priemonėmis. Be to, kol nusistovėjo visas technologinis Rusėniškosios Biblijos spausdinimo procesas, Skorinai reikėjo vietoje ieškoti meistrų, tartis su jais, spaustuvės savininku ir valdžia (nežinia, kaip pastaroji galėjo žiūrėti į Biblijos spausdinimą nesuprantamu raidynu).

Antro Prahos laikotarpio trukmė nustatoma lengviau. Nuo 1535 V 22 iki 1539 VII 21 Skorina tarnavo karaliaus sodininku ir mirė 1551–1552 m. sandūroje. Greičiausiai tai atsitiko Prahos Naujamiestyje.

Šie biografiniai duomenys kalba svarbų dalyką: su Čekija yra susijęs ilgiausias Skorinos gyvenimo laikotarpis. Jų, tų Prahos laikotarpių, būta du. Apskaičiavus laiką, tiksliai nustatomą pagal Prahos leidinių kolofonus (1517–1519) ir tvirtus dokumentinius liudijimus (1535–1552), gauname 20 metų! Nauji tyrimai šiuos siaurus chronologinius rėmus gali praplėsti iki 24 (skaičiuojant 1515–1521, 1534–1552) arba net 28 metų (1512–1521, 1533–1552). Taigi niekur kitur Skorina tiek ilgai negyveno ir nedirbo. Prahą jis turėjo pažinoti geriau negu Vilnių, Krokuvą, Paduvą, Karaliaučių ir netgi gimtąjį Polocką. Tad savaime suprantama, kad mieste, su kuriuo šitaip susieti jo darbai ir likimas, turi būti nemažai lankytinų vietų.

Iš karto reikia pasakyti, kad Skorinos atminties įamžinimas Čekijoje nėra nominalus. Veltui ieškotumėme gatvių, aikščių arba mokyklų, kurie turėtų jo vardą, tačiau esminiai jo gyvenimo ir veiklos momentai Prahoje yra įprasminti deramai. Tai pirmiausia jo memorialinė lenta ir skulptūra. Be to, čia yra tokių lankytinų vietų, kurios iki šiol irgi mena LDK švietėją.

Skorina – Rusėniškosios Biblijos kūrėjas. Senojo Testamento leidybą primena memorialinė lenta, 1996 m. atidengta Čekijos Nacionalinės bibliotekos Pagrindiniame kieme (Hlavní nádvoří Národní knihovny). Biblioteka, kurios teritorijoje kadaise veikė Karolio universitetas, prieš tai – Jėzuitų kolegija (nuo 1556), o dar anksčiau – dominikonų vienuolynas (nuo 1227), šiandien žinoma kaip Klementinumas. Šis pavadinimas, kilęs nuo čia esančios Šv. Klemenso bažnyčios (prie jos 1227 m. savo veiklą pradėjo dominikonai), yra simbolinis ir mums labai svarbus.

Vyskupas Klemensas, laikomas ketvirtuoju Romos popiežiumi, kankinio vainiką priėmė Taurijos Chersonese, t. y. šiuolaikinio Krymo teritorijoje, 97 (99) arba 101 metais. 861 m. sausį į Taurijos Chersonesą atvyko šventieji broliai Kirilas (Konstantinas) ir Metodijus. Jie surado pirmo amžiaus krikščionių kankinio palaikus ir juos perkėlė į Konstantinopolį, vėliau – į Didžiąją Moraviją ir Romą. Čia 867–868 m. sandūroje popiežius Adrianas II gavo brangią dovaną – Kirilo ir Metodijaus atgabentų šv. Klemenso relikvijų. Ta proga 868 m. pradžioje Adrianas II palaimino Šventojo Rašto vertimą į senąją slavų kalbą, o pačias knygas padėjo ant Švč. Marijos bazilikos (Santa Maria Maggiore) altoriaus. Nuo to prasidėjo Slavų liturgija, prie kurios XVI a. prisidėjo ir Skorina.

Jam skirta memorialinė lenta yra pakabinta tokioje vietoje, kuri tiesioginio ryšio su Prahos spaustuve neturi. Nepaisant to, ši vieta laikytina tinkama. Ryšys su didžiausia čekų biblioteka yra svarbus, bet dar svarbesni yra jos saitai su seniausiu krikščionišku Didžiosios Moravijos kultu. Pastarasis Čekijoje paplito šv. Kirilo ir Metodijaus dėka. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kitą dalyką. Skorina buvo katalikas, leidęs stačiatikiams skirtas knygas, tad jo asmenybėje lengva apčiuopti unito laikyseną. Pažymėtina, kad šiuolaikinė Šv. Klemenso bažnyčia, šalia kurios kabo memorialinė lenta, nuo 1931 m. yra perduota graikų apeigų katalikams.

Memorialinės lentos kūrėjas, baltarusių skulptorius Alesis Dranecas (Алесь Дранец) pavaizdavo Skoriną sėdintį ir laikantį rankose Bibliją. Jos atvartoje skaitome Skorinos knygose sutinkamą sakinį: „Dievo garbei ir geram paprastų žmonių pamokymui“ (богу ко чти и людем посполитым к доброму научению). Leidėjo nuopelnai įamžinti užrašais baltarusių ir čekų kalbomis: ФРАНЦИСК СКОРИНА: 1517–1519. У Старым месце Пражскiм выдатны беларускi асветнiк Францiшак Скарына выдаў свой беларускi переклад Бiблii; 1517–1519. N Starém městě Pražském vynikající běloruský vzdělanec Francišak Skaryna vydal svůj běloruský překlad Bible.

Severyno spaustuvė, kurią nuo 1517 m. nuomojo Skorina, yra nuo Nacionalinės bibliotekos nutolusi maždaug 350 metrų. Tikroji vieta, kur buvo renkami, spausdinami bei džiovinami Rusėniškosios Biblijos lankai, per amžius smarkiai pakeitė savo išvaizdą. Ypač ji pasikeitė per tragiškus 1945 V 8 įvykius. Prahos sukilimo metu naciai iš pabūklų apšaudė čekų gynėjų užimtą rotušę ir ją sudegino. Gaisro nuniokotas pastato rytinis sparnas po karo buvo nugriautas, dėl to atsivėrė vaizdas į gretimą gatvę. Joje XVI a. veikė mums rūpima spaustuvė. Buvusį rotušės pastato perimetrą šiuo metu iš dalies žymi čia esantis nedidelis parkas. Prahos spaustuvė veikė gatvelėje, kuri anksčiau prasidėjo prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Iš dešinės gatvės pusės stovintis namų kompleksas (dabar barokinio pavidalo) yra išlikęs iki šiol. Priešingoje gatvelės pusėje buvę pastatai neišliko. Mat jie buvo atsidūrę pernelyg arti nuolat besiplėtusios rotušės, kuri XIX a. užėmė jau visą kvartalą.

Severyno spaustuvė veikė pastate, kuris pagal savo skiriamąjį ženklą buvo žinomas kaip namas „Prie auksinio pusmėnulio“ (dům U zlatého půlměsíce). Tikslesnę vietą, kur jis stovėjo, padeda nustatyti Josefo Jüttnerio 1811–1815 m. sudarytas Prahos žemėlapis, kuriame pažymėti nebeegzistuojantys namai. Mūsų namo numeris jame – 24. Dabar čia žaliuoja parko medžiai, kurie žymi buvusią neogotikinės rotušės teritoriją ir dalį dar senesnio Viduramžių miesto kvartalo. Jokio ženklo (kad ir ant akmenimis grįsto aikštės paviršiaus), primenančio garsaus polockiečio nuopelnus, čia nerasime, nors jis būtų prasmingas ne tik LDK palikuonims, bet ir patiems čekams. Norintys surasti Severyno spaustuvę turi vadovautis šiais orientyrais: vieta, kur ji veikė, yra priešais įėjimą į barokinę Šv. Mikalojaus bažnyčią. Paėjus nuo jos 40 metrų Mikalojaus gatve, prieiname prie „Prie aukso žąsies“ namo (dům U Zlaté husy; Mikulášská č.p. 22/8). Priešais jį, kitoje gatvės pusėje, XVI a. kaip tik ir veikė Rusėniškąją Bibliją išleidę spaudos namai.

Ruošdamas ir spausdindamas Šventojo Rašto knygas, t. y. užsiimdamas dvasių gydymu, P. Skorina, be jokios abejonės, praktikavo ir mediciną. Ši veikla jį atvesdavo į vietines vaistines, kurių tuo metu Prahoje buvo nedaug. Jose būdavo prekiaujama saldumynais, prieskoniais, vaistais ir, žinoma, įvairiomis gydomosiomis žolelėmis. Tarp jų buvo ir tokių augalų, kurie buvo reikalingi leidybai. Būtent čia pardavinėjo daug tanino turinčių džiovintų rašalinių obuoliukų (galų, arba cecidijų, ček. duběnka, lot. galla), kurių pagrindu buvo gaminami rašalai. Skorinos laikais ypatingai garsėjo vaistinė, veikusi name „Prie aukso lelijos“ (dům U Zlaté lilie), kurią nuo spaustuvės tada skyrė kokie 120 metrų. Siauras pastatas, esantis Senamiesčio Mažojoje aikštėje (Malé náměstí 458/12), yra puikiausiai išlikęs iki mūsų dienų.

Skorina – karaliaus sodininkas. Vienas iš gražiausių Skorinos paminklų stovi Prahos miesto dalyje, pavadintoje Hradčanais (Hradčany). Minsko skulptorius Eduardas Astafjevas (Эдуард Астафьев) pavaizdavo švietėją stotingą ir jauną. Kairiąja ranka jis prilaiko ant stulpo padėtą knygą, dešinėje graikščiai laiko plunksną. Atverstoje knygoje matome Prahos Biblijai būdingą ženklą – mėnulį ir saulę; kitame lape pavaizduotas tekstas atskleidžia knygos autorystę: „Knyga, kurią išguldė daktaras Pranciškus Skorina, šlovingo Polocko miesto sūnus“ (Книга выложена докторомъ Францискомъ Скориною сыном из славнаго града Полоцька). Skorina aprengtas mokslininko mantija, jam ant krūtinės puikuojasi kitas svarbus atributas – LDK Vytis. Aukšta, 2,3 metro, skulptūra ant granito postamento buvo iškilmingai atidengta 1996 X 10.

Tų pačių menininkų: skulptoriaus Astafjevo ir architekto Jurijaus Kazakovo, rūpesčiu šalia skulptūros buvo pastatytas iš Minsko atvežtas riedulys su žalvario ritiniu. Ant jo baltarusių ir čekų kalbomis parašyta: 1535–1539 у гэтых месцах працаваў каралеўскiм батанiкам выдатны беларускi гуманiст i ўсходнеславянскi першадрукар Францишак Скарына; 1535–1539 v těchto místech působil jako královský botanik významný běloruský humanista, zakladatel východoslovanského knihtisku Francisk Skorina (Francišak Skaryna) (1535–1539 šioje vietoje karaliaus botaniku dirbo įžymus baltarusių humanistas ir pirmasis rytų slavų spaustuvininkas Pranciškus Skorina).

Pacituotas užrašas nėra tikslus. Ant ritinio nurodyta, kad Skorina karaliaus sodininku dirbo „šioje vietoje“, bet taip nebuvo. Karališkasis sodas yra maždaug už 650 metrų į rytus, einant Prahos pilies link. Tarp skulptūros ir Skorinos tikrosios darbovietės šiuo metu įsikūręs dar vienas didelis – Prezidento (Produkční zahrady arba Zahrady Lumbeho) – sodas. Jame stovi rūmai, kuriuose gyvena Čekijos prezidentas. Kas čia būta XVI a., tikslių duomenų neturime. Tikriausiai čia augo vynuogynai, bet su jais Skorina tikrai neturėjo nieko bendra. Jam skirtų paminklų atsiradimą ir jų buvimą šioje vietoje įprasmina nebent rajono pavadinimas Pohořelec, t. y. „Degučiai“. Jis kalba apie šią miesto dalį nuo seno alinančius gaisrus, tarp jų – pražūtingą Didįjį gaisrą, kurio liepsnose 1541 VI 2 žuvo Skorinos sūnus Františekas.

Svarbiausia vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas į Prahą atvykęs Skorinos gerbėjas, yra, be jokios abejonės, Prahos pilies Karališkasis sodas (Královská zahrada). Tai – didžiausias ir reikšmingiausias paminklas, geriausiai įamžinantis Skorinos genijų. Galime pagrįstai sakyti, kad jo suprojektuotas ir 1535–1539 m. įveistas sodas yra reikšmingas ne mažiau už Rusėniškąją Bibliją. Iki šiol žaliuojantis jo žinių ir rankų vaisius Prahoje ir Vilniuje išleistas knygas pranoko ir gyvybingumu, ir prieinamumu. Jis nesaugomas kaip knygos bibliotekų saugyklose, o yra prieinamas kiekvienam lankytojui. Svarbu neužmiršti nė to, kad būtent Skorina sukūrė sodo koncepciją, tinkančią šiai vietai, taip pat parengė projektinių eskizų, lėmusių andai ir tebelemiančių šiandien Karališkojo sodo raidą. Taigi nė kiek neperdėdami pasakysime, kad čia šiuolaikinį lankytoją visur tebesupa Skorinos dvasia.

Pažintį su sodu prasminga pradėti nuo karališkųjų vasaros rūmų (Letohrádek královny Anny arba Belvedere). Jie pradėti statyti Ferdinando I liepimu dar tuomet, kai sodininku čia dirbo Skorina. Sodas buvo sumanytas ir kuriamas kaip šių rūmų tąsa. Pastatą puošia daugybė įvairių dekoratyvinių elementų. Išorinėje arkadoje virš trečiojo stulpo (žiūrint iš sodo pusės) iš kairės yra įdomus smiltainio reljefas (kai kurie meno istorikai jį laiko gražiausiu iš visų čia esančių). Alegorinis meno kūrinys vaizduoja meilės sceną iš kasdienio karalių gyvenimo. Kai kuriems žiūrovams gali atrodyti, kad, viena ranka už pavadėlio laikydama terjerą, Ona Jogailaitė kita ranka savo vyrui paduoda egzotišką gėlę – žydintį fikusą ar lauramedį. Kiti gali tvirtinti, kad tai Ferdinandas I ją tiesia savo žmonai. Kad ir kaip ten yra iš tiesų, neginčytina viena – gėlę išaugino sodininkas Skorina.

Kitame sodo gale, netoli tilto į Prahos pilį ir prezidento namelio (Prezidentský domek), stovi sodininko namelis (domek zahradníka – U Prašného mostu 50/4). Jis siekia senus laikus, bet jame esančiu „tarnybiniu butu“ LDK švietėjui neteko pasinaudoti. Šis mūrinis namas buvo pastatytas 1556 m., o prieš tai šioje vietoje stovėjo medinis tos pačios paskirties pastatas. Jame ir turėjo gyventi karaliaus sodininkas Skorina.

Bent trumpą žvilgsnį vertėtų užmesti į Prahos Naujojo miesto benediktinų vienuolyną, vadinamą Emausu (arba Na Slovanech). Čia nerasime jokios skulptūros, memorialinės lentos ar kokio kito Skorinai skirto ženklo, tačiau ši vieta jam buvo labai svarbi. 1518 m. vienoje Rusėniškosios Biblijos knygoje įdėtame medžio raižinyje „Jeruzalės apgultis“ (Навходносор Царь Вавилонский добывает Ерусалима) šį vienuolyną jis tikriausiai pavaizdavo mūšio fone. Vienuolyno vaizdas kalba apie tai, kad 1517–1519 m. tarp Polocko bernardinų auklėtinio ir Prahos benediktinų būta glaudaus ryšio.

Pasakojimą apie Skorinos atminties įprasminimą Prahoje norisi užbaigti keliomis mintimis. Čia esantiems Skorinos atvaizdams kol kas trūksta chronologinės dermės: jis visur vaizduojamas vienodai jaunas, nors prie Prahos pilies geriau tiktų pagyvenusio žmogaus atvaizdas. Paminklus lydintys tekstai irgi pasižymi kai kuriais netikslumais: LDK pilietis rusėnas vadinamas baltarusiu, o jo leidžiamos knygos – Biblijos vertimu į baltarusių kalbą. Trečia, Skorina iki šiol visur: dailėje, skulptūroje, kine, vaizduojamas su ūsais, nors jų neturėjo. Mat jo 1517 m. raižinyje dailininkas pavaizdavo ne ūsus, o šešėlį po nosimi (dėl tokios, tik šiam dailininkui būdingos, manieros jis meno istorikų šiandien vadinamas Mistr jemné šrafury – „švelnaus brūkšniavimo meistru“). Ūsus šis dailininkas būtų pavaizdavęs kitaip. Be to, kitame Skorinos atvaizde (Išminties knyga, 1518 I 19) jų nėra nė ženklo. Į visa tai ateityje turėtų atsižvelgti menininkai, kursiantys savo paminklus Skorinai.

16 Dokument.

Skorinos atminimo įprasminimas. Čekija