Skorinos atminimo įprasminimas. Lietuva / Sigitas Narbutas 

Skorinos atminimo įprasminimą Lietuvoje, jo kaip atminties vietos radimosi pradžią datuojame pirma XX a. puse. Kaip daugiur kaimynystėje, taip ir Vilniuje 1925 m. buvo paminėtas 400 metų rusėnų spaudos jubiliejus. Tais metais darbų apie Skoriną paskelbė keli autoriai: Liudvikas Abramavičius (Ludwik Abramowicz-Niepokόjczycki, *1879 VII 5–†1939 III 9) ir Adomas Stankevičius (*1892 I 6–†1949 XII-04). Abramavičius Skorinai paskyrė pirmąjį savo monografijos Cztery wieki drukarstwa w Wilnie skyrių, taip su šiuo vardu susiedamas Vilniaus ir, pridėsime, visos LDK spaudos pradžią. Stankevičius publikavo nedidelės apimties monografiją Доктар Францішак Скарына – першы друкар беларускі, 1525–1925, tai metais išėjusią net dviem laidomis.

Tarpukariu Skorinos atminimas buvo įamžintas bent dviejų Vilniaus baltarusių kolektyvų: studentų draugijos ir spaustuvės, pavadinimuose. Stepono Batoro universitete anuomet veikė atskira Baltarusistikos bičiulių draugija. 1935 II 11 Senatas patvirtino dar vienos – Baltarusių akademinės Pranciškaus Skorinos draugijos – statutą. Sprendžiant iš jo, draugija angažavosi kaip nepolitinė organizacija. Jai priklausę asmenys siekė savo narius ugdyti pilietiškumo, atsidavimo tautai ir tėvynei dvasia. Tai daryta įvairiomis mokslinės ir kultūrinės veiklos formomis. Regis, draugijos veikla nutrūko, aukštąją mokyklą 1939 XII 15 perorganizavus į Vilniaus universitetą.

1926–1940 m. Vilniuje veikė Baltarusių P. Skorinos spaustuvė. Ją įkūrė jau minėtas iškilus baltarusių politikos, kultūros ir švietimo veikėjas kun. Adomas Stankevičius. 1926–1930 m. spaustuvė dirbo name Liejyklos g. 1, 1930–1936 m. – Pylimo g. 6a, – vėliau Pylimo g. 1. Sprendžiant iš išlikusių sąskaitų, joje spausdino knygas, brošiūras, įvairių draugijų statutus, plakatus, blankus, etiketes ir kt.

Lietuvos Respublikoje tarpukariu Skorina garsintas daugiausia baltarusių inteligentijos pastangomis. Iš visų publikacijų apie jį minėtina 1926 m. Kaune pasirodžiusi Vaclovo Lastausko (*1883 XI 8–†1938 I 23) Gudų knygos istorija. Skorinos leidiniams joje skirta ypač daug vietos, iškeltas jų kalbos liaudiškumas ir spaudos meniškumas.

Po Antrojo pasaulinio karo garsinti Lietuvos spaudos pradininko vardą gebėta dažniausiai oficialiomis progomis. Jas sovietmečiu įprasmino knygos istoriko, ilgamečio Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus prof. Levo Vladimirovo (*1912 III 11–†1999 II 20) darbai. 1955 m. minint Skorinos Vilniuje išspausdintų knygų 430 metų sukaktį, pasirodė nedidelės apimties Vladimirovo veikalas Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas (1956). Minint 450-ąsias pirmųjų Vilniaus spaudinių metines, 1975 m. išėjo papildytas minėtos knygos vertimas į rusų kalbą ir tais pačiais metais ta pačia proga Vilniaus universitete Vladimirovo surengtos tarptautinės konferencijos pranešimų rinkinys (Франциск Скорина и некоторые вопросы развития книги в Советском Союзе, 1979). Minint 470-ąsias Mažosios kelionių knygelės metines, 1992 m. išėjo dar viena profesoriaus knyga – Pranciškus Skorina: pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas.

Nuo pirmųjų LDK knygų 450-mečio Skorinos atminimas imtas diegti ne tik rašto kultūros pavidalais. 1973 m. Vilniuje, Spaustuvės kiemelyje, esančiame Stiklių g. 4 (Senamiesčio seniūnija), buvo pastatyta rausvo granito dekoratyvinė skulptūra „Metraštininkas“ (skulpt. Vaclovas Krutinis). Ji skirta paminėti gretimame name buvusią Mamoničių spaustuvę ir pagerbti Skorinos atminimą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, sostinėje Skorinos atminimas įamžintas keliais kitais atminimo ženklais. 1990 m. ant namo Didžiojoje g. 19/2 (Senamiesčio seniūnija), atidengta memorialinė lenta. Joje yra spaustuvininko bareljefas ir įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis, skelbiantis, kad nuo 1522 m. iki 1525 m. Vilniaus mieste Skorina išspausdino pirmąsias LDK knygas. 2010 m. ant sienos Literatų gatvėje (Senamiesčio seniūnija) greta kūrinių kitiems iškiliems vilniečiams atsirado dedikacija Skorinai (dailininkė Ugnė Žilytė).

Skorinos vardo virsmą atminties vieta liudija ir jo patekimas į grožinės literatūros erdvę. 2001 m. pasirodė prozininkės ir dramaturgės Emilijos Liegutės esė knyga Pranciškus Skorina: palikti šlovę ir atminimą savo, tais pačiais metais apdovanota Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos premija.

Skorinos vardu Lietuvoje pavadintos dvi gatvės: viena – Vilniaus mieste, Naujamiesčio seniūnijoje (caro laikais vadinta Dobraja, vėliau, iki 1940 m., – Dobra), kita – Lavoriškių kaime (Lavoriškių seniūnija, Vilniaus rajono savivaldybė).

Bene svarbiausiu reiškiniu, įamžinusiu rytų slavų spaudos pradininko atminimą Vilniuje, dera laikyti jo vardu pavadintą gimnaziją. Jos istorija prasideda 1994 VI 15. Tuomet sostinėje, Sietyno g. 21 (Karoliniškių seniūnija), buvo įsteigta 68-oji vidurinė mokykla baltarusių mokomąja kalba. 1997 III 25 Vilniaus miesto tarybos sprendimu 68-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Pranciškaus Skorinos vardas. 2013 II 15 sostinės savivaldybės tarybos sprendimu „Dėl Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos (struktūros) pertvarkos“ Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla buvo pertvarkyta į gimnaziją. Pagrindinė mokomoji kalba joje – baltarusių, dalies dalykų mokoma lietuvių kalba. Nuo 2015 XII 2 jai vadovauja direktorė, baltarusių kalbos mokytoja Diana Stachnovič.

Šios mokyklos gimnazistai 2016 XI 18 dalyvavo pagerbiant Skorinos atminimą ir padedant gėlių prie spaustuvininkui skirtos atminimo lentos. Iškilmes organizavo Baltarusių tautinės bendrijos „Siabryna“ pirmininkas Valentinas Stechas, padedamas Baltarusijos Respublikos ambasados ir Vilniaus miesto savivaldybės. Kitą dieną Lietuvos rašytojų klube buvo surengti Skorinos skaitymai tema „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų tradicija“. Joje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos.

Žvelgiant į negausius Skorinos įvaizdžio ženklus šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje, galima apgailestauti, kad jų nėra daug. Skorina pirmiausia brangus vieniems iš LDK rusėniškosios kultūros paveldėtojų – Lietuvos baltarusiams. Ši aplinkybė jiems padeda grįsti savo tautinį savitumą, kultūrinę tapatybę kitų Lietuvos bendruomenių būryje. Panašiai galėtų būti ir su Lietuvos ukrainiečiais, dar vienais iš LDK rusėniškosios kultūros paveldėtojų. Juk Skorina savo darbus skyrė visiems Lietuvos broliams rusėnams.

Lietuviškajai šių dienų mūsų visuomenės daliai Skorina turėtų būti dar svarbesnis – ir dėl to, kad esame LDK valstybingumo, kultūros, tikėjimų, mokslo ir meno tradicijų paveldėtojai, ir dėl to, kad Skorina žymi kelių reikšmingų įvykių ir procesų pradžią Lietuvos modernizacijos bei europėjimo kelyje.

20 Dokument.

Skorinos atminimo įprasminimas. Lietuva