Pagrindiniai Skorinos biografijos bruožai / Sergejus Temčinas

Pranciškus Skorina (Франциск Скорина, Францыск Скарына, *prieš 1490 Polocke–†prieš 1552 I 29 Prahoje) – pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (ir visų rytų slavų) knygų leidėjas, vertėjas, rašytojas ir liturginis poetas, švietėjas humanistas ir mokslininkas (medikas ir botanikas).

Dėl patikimų istorinių šaltinių stokos Pranciškaus Skorinos biografija težinoma apytiksliai. Nėra išlikusio nė vieno dokumento, bylojančio apie jo leidybinę ar literatūrinę veiklą.

Jis gimė kailiais ir oda prekiavusio stačiatikio pirklio Luko Skorinos (Лука, Лукиан Скорина, pirmą kartą minimas 1492) šeimoje Polocke. Šis miestas tuomet buvo svarbus tarptautinės prekybos centras, gavęs Magdeburgo teisę 1498 m. Jį Skorina vėliau savo leidiniuose ne kartą minėjo kaip šlovingąjį miestą ir savo gimtinę. Pranciškus turėjo gerokai vyresnį brolį Joną (Иван Скорина), kuris, kaip ir tėvas, vertėsi prekyba. Jonas minimas 1518 m. dokumentuose kaip polockietis, o 1520 m. – kaip Vilniaus gyventojas. Lukui Skorinai mirus (prieš 1512), jo verslą ir turtą paveldėjo vyresnysis sūnus Jonas. Jaunesnysis Pranciškus turto neturėjo.

Galima spėti, kad katalikiškąja kultūra jaunesnįjį Skoriną sudomino Polocko bernardinai (jų vienuolynas įkurtas čia 1498), bet jis išmoko lotynų kalbą ir gavo pradinį išsilavinimą greičiausiai Vilniuje. Savo vardą Pranciškus bus gavęs bernardinų (ir visų pranciškonų) globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei dėl to, kad perėjo iš stačiatikybės į katalikybę, tuo išsiskirdamas iš kitų savo šeimos narių, turėjusių stačiatikiams įprastus vardus. Tokiu atveju leidėjo pirminis krikšto vardas lieka nežinomas (kartais minimas Georgijus atsirado per nesusipratimą).

Tačiau Skorinos leidiniai rodo, kad jis taip pat mokėsi stačiatikių liturginėje ir apskritai bažnytinėje raštijoje tradiciškai vartotos bažnytinės slavų kalbos (ji buvo paplitusi visų stačiatikių slavų – bulgarų, serbų, Senovės Rusios – teritorijoje, taip pat rumunų ir moldavų žemėse). Be jos, Skorina mokėjo ir oficialiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rusėnų kalbą bei kirilinį raštą, gerai išmanė (o vėliau ir pats kūrė) stačiatikiams būdingus liturginius kūrinius.

Taigi Pranciškus bus gavęs dvejopą kalbinį ir kultūrinį išsilavinimą: pirmiausia išėjęs stačiatikių tradicinius mokslus (galbūt šeimoje), vėliau mokėsi katalikų švietimo įstaigose. Tokio tipo išsilavinimas buvo įprastas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos Karalystės jaunuoliams rusėnams. Kartais jie pereidavo iš stačiatikybės į katalikybę. Skorinos katalikiškumą ir stačiatikių tradicijos išmanymą rodo toks faktas: jis pats sukūrė du originalius akatistus bažnytine slavų kalba, įrašęs į jų rusėniškus akrostichus savo vardo lotynišką formą (išspausdinti Vilniuje apie 1522).

1504–1506 m. Skorina studijavo Krokuvos universitete (Lenkijos Karalystės sostinėje), kur įgijo laisvųjų menų (t. y. gramatikos, logikos, retorikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos) bakalauro laipsnį. Vėliau nežinomoje vietoje tapo magistru, įgijo rimtų medicinos žinių. 1512 m. jis paprašė Paduvos universiteto kolegijos leisti jam nemokamai laikyti egzaminus medicinos daktaro laipsniui gauti. Puikiai juos išlaikęs eksternu (be paskaitų lankymo), Skorina pelnė trokštamą mokslo laipsnį. Vėliau šį titulą jis nuolat išdidžiai minėjo savo leidiniuose.

1517–1519 m. Prahoje Skorina išleido 23 kirilines Senojo Testamento knygas, kurios sudaro jo Rusėniškąją Bibliją (Бивлия Руска). Rengiant spaudai kirilinį tekstą, kaip pagrindinis šaltinis naudota 1506 m. Venecijoje leista Čekiškoji Biblija. Šešių 1517–1518 m. leistų knygų nemenką tiražo dalį finansavo Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas (Богдан Онков, šaltiniuose minimas 1508, 1510, 1514, 1527), persikėlęs į sostinę iš Smolensko (1508 m. jis dar buvo šio miesto tarėjas).

Apie 1520 m. Skorina persikėlė į Vilnių, kur vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич, minimas 1519, 1521, 1522, 1527, miesto tarėjas 1525) namuose įsteigė pirmą spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Apie 1522 m. čia jis išleido Mažąją kelionių knygelę (Малая подорожная книжка), kurią sudarė Psalmynas su liturginių tekstų priedais (22 šios knygos dalis specialistai laiko atskirais leidiniais), o 1525 m. – Apaštalų darbus ir laiškus (Апостол), t. y. vieną Naujojo Testamento dalį. Tuo metu Skorina ėjo Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas (1523–1535).

Po 1525 m. Pranciškus vedė Margaritą, Vilniaus tarėjo ir burmistro Jurgio Odverniko (Георгий Одверник, minimas 1521 ir 1523) našlę, turėjusią nekilnojamojo turto Vilniuje. Ištekėjusi už Pranciškaus, ji finansiškai dalyvavo jo brolio Jono prekybos veikloje. Moteris mirė po 1530 m.

1530 m. pradžioje Pranciškus Karaliaučiuje (dab. Калининград) vos kelis mėnesius kaip gydytojas tarnavo Prūsijos hercogui Albrechtui Brandenburgiečiui, bet savo privačiais reikalais išvyko atgal į Vilnių. Hercogas rašė Lietuvos didžiajam kancleriui ir Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui, kad Skorina slapta išsivežė du jo pavaldinius: gydytoją žydą ir spaustuvininką, kuriuos prašė grąžinti į Prūsiją.

Grįžęs į Vilnių, Pranciškus vėl tarnavo Vilniaus vyskupui Jonui. 1532 m. buvę Jono Skorinos (†1529) kreditoriai žydai Mozė ir Lozorius iš Varšuvos bei Jokūbas iš Poznanės pasiskundė karaliui Žygimantui Senajam, kad Pranciškus Skorina yra skolingas jiems už savo velionį brolį, bet nenori mokėti skolų ir slapstosi. Netrukus Skorina buvo suimtas ir kelis mėnesius kalėjo Poznanėje. Jono sūnus ir paveldėtojas Romanas, atvykęs iš Gdansko, įrodinėjo, kad jo dėdė nėra atsakingas už savo brolio skolas. Tais pačiais metais savo privilegija tai patvirtino karalius Žygimantas Senasis.

1535 m. Skorina grįžo į Prahą, kur dirbo Čekijos ir Vengrijos karaliaus Ferdinando I Habsburgo sodininku. Apkaltintas aplaidžiu darbu, Pranciškus 1539 m. lankėsi Vienoje pas karalių, kuris išteisino jį, bet liepė atleisti iš tarnybos.

Tiksli Skorinos mirties data nėra žinoma. Jaunesnis sūnus Pranciškus žuvo Prahoje per 1541 m. gaisrą. Vyresnysis Simeonas 1552 m. pradžioje kreipėsi pagalbos į Ferdinandą I Habsburgą, kuris savo 1552 I 29 raštu pranešė apie „savo sodininko“ mirtį ir įpareigojo visus pavaldinius, kad jie padėtų Simeonui paveldėti savo tėvo turtą. Simeonas liko gyventi Čekijoje, tapęs gydytoju ir sodininku, kaip ir jo tėvas. 1584 m. Simeonas dar buvo gyvas. Polocke likę Skorinos giminaičiai (ten ištekėjusios gyveno jo dvi dukterėčios: brolio Jono dukterys) minimi dar 1605 m. Jų palikuonis genealogai atseka iki mūsų dienų.

19 Dokument.

Biografija