Lietuvos raštijos raida iki Skorinos / Rima Cicėnienė

Lietuvos raštijos pradžia siejama su pirmuoju karaliumi Mindaugu (*apie 1238–†1263) ir jo valdoma valstybe. XIII a. joje gyveno ne tik lietuviai, bet ir rusėnai bei vokiečiai; kiek vėliau atvyko žydų, totorių ir karaimų. Valstybė buvo nevienalytė ir konfesiniu požiūriu: joje plėtojosi lotyniškųjų ir slaviškųjų apeigų krikščionybė.

XIII a. viduryje Mindaugas su savo dvaru apsikrikštijo. Ši aplinkybė sudarė palankias sąlygas Katalikų Bažnyčios veiklai bei raštijos sklaidai Lietuvoje. Išlikusios valdovų privilegijos, korespondencija, donaciniai raštai liudija raštijos pradžią valstybėje buvus lotynišką. Manoma, kad krikštijant Mindaugą, iš vokiečių kalbos į lietuvių buvo pirmą kartą išversta žegnonė ir poteriai „Tėve mūsų“ (Viešpaties malda).

Tuo pat metu Mindaugo sūnaus didžiojo kunigaikščio Vaišelgos (Vaišvilko, *1223–†1269) stačiatikiškoje aplinkoje gimė pirmieji LDK literatūros kūriniai. 1257 m. jis Laurušave prie Nemuno (dab. Naugarduko rajonas, Baltarusija) įkūrė bene seniausią LDK vienuolyną. Čia apie 1262 m. galėjo būti sukurtas vienas toks literatūros kūrinys – nurašytas Bizantijos istoriografo Jono Malalo (*apie 491–†578) pasaulio – Graikijos, Romos ir Bizantijos – kronikos vertimas, vadinamasis Chronografas. Šis kūrinys išliko ir mus pasiekė XV–XVII a. nuorašais.

Nuo XIV a. vidurio valstybės gyvenime įsitvirtino rašytiniai dokumentai, o praktinę bei liturginę raštiją imta kurti keliomis pagrindinėmis kalbomis: lotynų, senąja graikų, vokiečių, bažnytine slavų ir rusėnų. Lietuvos valdovai Vytenis (*apie 1295–†1316), Gediminas (*apie 1275–†1341), Algirdas (*apie 1296–†1377) statė naujas bažnyčias Naugarduke, Vilniuje, Trakuose. Jos tapdavo naujais raštijos sklaidos centrais. Apie 1316 m. Konstantinopolyje buvo išrūpinta atskira metropolija stačiatikiams valdiniams; jos centru buvo pasirinktas Naugardukas, valdytas Gedimino sūnaus Karijoto (arba Mykolo Gediminaičio, *po 1300–†apie 1362). Pastarojo iniciatyva apie 1329 m. Laurušavo vienuolyne buvo surašytas Evangelynas. Tai ankstyviausia išlikusi LDK rankraštinė knyga, sukurta bažnytine slavų kalba, laikantis Atono kalno tradicijos.

Po katalikiško valstybės krikšto 1387 ir 1413–1417 m. Lietuvos valdovai ėmėsi krašto evangelizacijos, valdymo institucijų – dvaro ir kanceliarijos – formavimo, švietimo sistemos diegimo.  Tik įkurtai Vilniaus Katedrai pirmąjį Pasionalą – Jokūbo Voraginiečio (*1228–†1298) Aukso legendą, arba Šventųjų skaitinius – padovanojo karališkoji Jogailos (*apie 1351–†1434) ir Jadvygos (*1374–†1399) pora. Kiek vėliau Psalmyną vyskupui Motiejui (valdė 1422–1453) dovanojo ir didysis kunigaikštis Vytautas (*apie 1350–†1430). Vėliau Lietuvoje ėmė gausiau rastis pasaulietinės literatūros: Antikos autorių kūrinių, Viduramžių didaktinės, enciklopedinės, filosofinės, grožinės, istoriografinės, geografinės bei kosmografinės ir juridinės literatūros veikalų. Jos būta tiek vienuolynų, tiek asmeninėse bibliotekose.

Su stačiatikių tradicija siejami ir ankstyvi – XIV–XV a. sandūros – literatūriniai tekstai bažnytine slavų kalba, išlikę rankraštiniuose LDK kodeksuose. 1375 m. Kijevo, Lietuvos ir Rusios metropolitu buvo paskirtas Kiprijonas (*apie 1330–†1406). Jis istorijoje žinomas dėl ypatingo dėmesio bažnytinės literatūros atnaujinimui ir sklaidai, o taip pat dėl bandymų suteikti Lenkijoje ir LDK gyvuojančiai Stačiatikių Bažnyčiai specifinių bruožų. Metropolitas pats vertė į bažnytinę slavų kalbą kai kuriuos Konstantinopolio patriarcho Filotėjaus (valdė 1353—1354 ir 1364—1376) tekstus, parengė Kijevo metropolito Petro gyvenimo istorijos naują redakciją, pamokslų, kitų tekstų.

Išskirtiniu raštingumu nuo XII a. garsėjo Smolenskas (LDK priklausė 1395–1514). Jo 8 vienuolynuose darbavosi puikiai rašto darbus išmanantys Smolensko vyskupai, vienuolynų ihumenai, hieriejai bei vienuoliai. Šiame mieste 1428 m. buvo sukurtas ir kodekse užrašytas Pagyrimo Vytautui prototipas. Manoma, kad panašiu metu (apie 1428–1430) vyskupo Gerasimo (†1435) aplinkoje Smolenske surašytas ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Pirmoji Trumpojo sąvado dalis slaviška, pasakojanti istoriją nuo Kijevo Rusios pradžios; antroji pasakoja Lietuvos kunigaikščių istoriją nuo Gedimino iki 1446 metų. Abi šias dalis jungia noras pagrįsti Vytauto teises į LDK valdymą ir karūną, atskleisti Kijevo Rusios, kaip valstybės dalies, praeitį. Sąvado sudarymui buvo panaudoti du pasakojimo stiliai – slavų metraščių ir vakarietiškų kronikų.

Sudėtinga politinė ir tikybinė padėtis Jogailą ir Vytautą paskatino dalyvauti svarstant graikų ir lotynų apeigų Bažnyčių uniją. Jos idėją Konstanco susirinkime (1414–1418) iškėlė metropolitas Grigalius Camblakas (*apie 1364–†1419 ar 1420), pasisakė ten dalyvavę Žemaičių bajorai. Tokia Bažnytinė unija buvo sudaryta 1439 m. Florencijos bažnytiniame Susirinkime. Metropolitas Izidoras (*tarp 1380 ir 1390—†1463) pasirašė unijos aktą, o jo kalba susirinkime buvo įtraukta į skaitinių rinkinius.

Bendrystės su stačiatikiais siekė ir katalikai. Tuo tikslu Kazimieras Jogailaitis (*1427–†1492) į Lenkijos Karalystę (1453) ir LDK (1468–1469) pakvietė brolius bernardinus. Šios vienuolijos nariai gerai išmanė tiek stačiatikiškąją, tiek lotyniškąją raštiją, tad rūpinosi bažnytinės unijos ir katalikybės idėjų sklaida rusėniškose Kunigaikštijos žemėse. Jų vienuolynuose (Vilniuje, Polocke ir kt.) veikė bibliotekos ir raštinės. Be kitų dalykų, čia XV a. buvo sukurti kai kurie grožinės literatūros vertimai į rusėnų kalbą: Aleksiejaus gyvenimo aprašymas, Kristaus kančios ir Apysakos apie tris karalius, Pasakojimas apie riterį Triščaną, Pasakojimas apie Bavą. Stačiatikių, besidominčių katalikiškomis apeigomis, užsakymu čia buvo sudaromi katalikiškų tekstų (maldų, popiežių bulių) rinkiniai rusėnų kalba. Bernardinų vienuolynas Vilniuje tapo ir lotyniškosios raštijos centru. Išliko 1469–1494 m. vienuolio Ambroziejus iš Klodavos (†1494) perrašyti Antifonalas ir Gradualas ir kt. Su bernardinais siejami ir seniausi žinomi lietuviški tekstai – glosos bei aukščiau minėti poteriai (datuojami laikotarpiu apie 1520–1530).

Dar vienu stambiu LDK raštijos centru tapo valdovo rūmų aplinka. 1492 m. Aleksandras Jogailaitis savo dvarą perkėlė į Vilnių, o tai tapo ženkliu postūmiu šalies kultūrai. Jis reorganizavo didžiojo kunigaikščio raštinę, pradėjo tvarkyti valstybės archyvą – Lietuvos Metriką, telkė valstybės valdymui išsimokslinusius asmenis (tiek vietinius, tiek užsieniečius). Valdovo raštinė tapo vieta, kurioje buvo sukurti kai kurie reikšmingesni to meto LDK raštijos paminklai. Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Goštauto (*1480–†iki 1539) aplinkoje buvo sudarytas I Lietuvos Statutas (patvirtintas 1528) ir Viduriniojo sąvado Lietuvos metraštis (XVI a. II–III deš.), Vilniaus vyskupui Pauliui Alšėniškiui (*1490–†1555) buvo perrašytas ir miniatiūromis iliustruotas lenkų istoriko Jano Dlugošo (*1415–†1480) Herbyno nuorašas (Stemmata Polonica, dar vadinamas Arsenalo herbynu).

Nuo valdovo stengėsi neatsilikti nė didikai. 1498–1501 m. Supraslėje buvo įkurtas stačiatikių vienuolynas, tapęs vienu iš stambiausių ir svarbiausių LDK religinio-kultūrinio gyvenimo centrų ir rankraštinės knygos kultūros židiniu. Jo veiklą aktyviai rėmė didikas Aleksandras Chodkevičius (*1457–†1549), valdovas Aleksandras Jogailaitis, o ypač – metropolitas Juozapas II Soltanas (*apie 1450–†1521 ar 1522). Šis išsilavinęs ir daug keliavęs asmuo bandė reglamentuoti bažnytinę tvarką LDK, stengėsi sutvarkyti ir atnaujinti bažnytinę stačiatikių raštiją. Jo iniciatyva buvo sudarytos naujos Prologo (1512), Smaragdo (XVI a. pr.) ir Nomokanono (bažnytinių ir pasaulietinių įstatymų rinkinys, XV a. pab.) redakcijos, perrašyta Mozės penkiaknygė (1514). Prologo redakcijoje įtraukti visiškai nauji hagiografiniai tekstai: LDK stačiatikių šv. Efrosinijos Polockietės (gegužės 23 d.), kankinių šv. Antano, Jono ir Eustachijaus gyvenimo istorijos (sausio 14 d.), taip pat kiti pamokantys tekstai, suteikę rinkiniui enciklopedinį pobūdį. Tokiu būdu buvo kuriamas valstybėje gyvenusių stačiatikių šventųjų gyvenimo istorijų korpusas. Smaragdo naujos redakcijos tekstai buvo ne tik kruopščiai atrinkti ir perrašyti iš skirtingų šaltinių, bet ir sugrupuoti pagal autorius, t. y. turinio, vidinės struktūros kompozicijos sudarymui buvo panaudotas rytų stačiatikių raštijoje naujas monografinis principas. Manoma, kad prie šios naujosios redakcijos galėjo prisidėti Motiejus Dešimtasis (†1507), kuris labai panašius principus panaudojo Vilniuje ir Supraslėje sudarant Biblijos knygų sąvadą (1503–1507). Kai kurių mokslininkų manymu, šis Senojo Testamento knygų rinkinys galėjo būti skirtas stačiatikei kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai (*1476–†1513), atvykusiai į katalikišką kraštą. Tokiu būdu LDK stačiatikiams buvo stengiamasi sudaryti visą sakraliųjų – Senojo ir Naujojo Testamentų – knygų korpusą, panašų į lotyniškąjį, kuriuo valstybėje naudojosi katalikai.

Taigi XV–XVI a. sandūroje rankraštinė knyga tiek turiniu, tiek apipavidalinimo derme atspindėjo pilietinę LDK didikų ir bajorų nuostatą, pasireiškusią intencijų bendrumu ir veiksmų panašumu. Rankraštiniai kodeksai, knygos tapo viena iš tokio bendrumo išraiškų. Tokią knygos sampratą, matyt, buvo perėmęs ir Pranciškus Skorina – jo leidiniai pasižymi ne tik stačiatikiška, bet ir katalikiška orientacija.

24 Dokument.

Iki Skorinos