Skorina ir Čekija. Karaliaus sodininkas ir jo šeima / Ilja Lemeškinas

Vyresniajam broliui Ivanui mirus 1529 m., Pranciškų užgriuvo bėdos. Broliui skolinę pirkliai apkaltino Skoriną, kad tas pasisavinęs Ivano turtą, pabėgęs iš Vilniaus ir nenorįs grąžinti skolos. Jų ieškinio pagrindu Pranciškus karaliaus Žygimanto Senojo 1532 II 5 įsakymu buvo suimtas ir nuo balandžio įkalintas Poznanės kalėjime. Teismo procesas truko iki 1532 XI ir baigėsi visišku išteisinimu. Be to, Žygimantas Senasis 1532 XI 25 raštu jam suteikė savo asmeninę globą ir kai kurių privilegijų, tarp jų teisę gyventi „tame mieste ir toje vietoje, kurią pats pasirinks“.

Ilgai naudotis valdovo suteiktomis malonėmis Skorinai buvo nelemta, nes tolesniam gyvenimui jis pasirinko Čekijos Karalystę. Kuo jis užsiėmė 1533–1534 m., tikslių duomenų neturime. Pirmas apčiuopiamas pėdsakas datuotas 1535-aisiais. Tų metų gegužės–birželio sandūroje Skorina iš Vienos atvyko į Prahą, rankose turėdamas paskyrimo tarnybon raštą, 1535 V 22 išduotą Čekijos karaliaus Ferdinando I. Rašto adresatas, Prahos karališkojo dvaro superintendentas Florianas Grispekas (Florián Gryspek z Gryspachu, *1509–†1588), buvo įpareigotas pasirūpinti juo – naujuoju karaliaus sodininku.

Karališkasis sodas buvo įkurtas ten, kur XIV–XV a. augo vynuogynai, priklausę Prahos Mažojo miesto gyventojams, Šv. Vito katedros kapitulos kanauninkams ir Šv. Jurgio vienuolynui. 1534 VIII 4 Grispekas buvo įgaliotas išpirkti sodui reikalingus sklypus, o 1534 XI 13 buvo sudaryta sutartis su italų statybininkais. Iki jų atvykimo vietoje vyko įvairūs paruošiamieji darbai (vynuogynų kirtimas, sklypų jungimas, žemės lyginimas, statybinių medžiagų gabenimas), taip pat buvo kuriamas sodo projektas. Už pastarąjį buvo atsakingas Skorina. Iš pradžių jis nuodugniai ištyrė vietą, t. y. Prahos dalį in monte dicto Bruska (ant kalno, vadinamo Bruska), o paskui parengė projektą. Šį turėjo aprobuoti karalius. Tai atsitiko iki 1535 V 1, nes tądien Ferdinandas I į Prahą nusiuntė du sodo brėžinius. Mėnesio pabaigoje valdovas į Prahą išsiuntė ir patį projekto autorių – į sodininko pareigas paskirtą Pranciškų.

Nuo 1535 m. vasaros vykę statybos ir sodo veisimo darbai gerokai užsitęsė. Vis dėlto po kelerių metų pasirodė apčiuopiamų rezultatų, ir apie karališkąjį sodą imta palankiai atsiliepti netgi anuometinėje čekų literatūroje. Tačiau kaip tik tada kilo nepasitenkinimas „meistro Pranciškaus“ veikla. 1538 VI 27 Grispekas pasiskundė karaliui, kad Pranciškus „dirba mažai“ ir kad „be itališkų vaisių (citrinų, apelsinų ir į juos panašių), kurie čia auga, mes niekuo ypatingu negalime paguosti Jūsų Didenybės“. Savo atsakyme, datuotame 1538 VII 4, karalius liepė atidžiau prižiūrėti sodininką, idant „meistras Pranciškus“ dirbtų su dar didesniu stropumu.

Atrodo, kad superintendento skundas neturėjo realaus pagrindo. Iki 1538 m. pavasario buvo formuojamas Brusnicos šlaitas, tveriama sodo teritorija ir statomas tiltas. Tik tada prasidėjo intensyvus sodo veisimas. 1538 II 13 iš Triesto į Prahą atkeliavo 430 vynmedžių sodinukų, 30 figmedžių, 12 cidonijų, 2 dėžutės persikų bei migdolų kauliukų, daug abrikosų ir trešnių skiepų. Prieš 1538 VII 21 iš Vienos atėjo kita didelė sėklų ir augalų siunta. Be abejo, sodinukų buvo gaunama ir anksčiau, bet ne tokiomis partijomis. Taigi 1538 metais Skorina tikrai laiko veltui neleido. Be to, ir jo darbo rezultatai priklausė ne tik nuo gebėjimų bei pastangų, bet ir nuo jam siunčiamų sėklų bei sodinukų kokybės, ir nuo jų tikimo vietos sąlygoms. Skorina pirmasis Čekijoje augino citrusinius augalus ir eksperimentavo su kitokia subtropikų augmenija, kuri po čekų dangumi iš pradžių žaliavo ir žydėjo nenoriai.

Karaliaus tarnyboje Skorina išbuvo iki 1539 m. vasaros. 1539 VII 21 savo laiške į Prahą Ferdinandas I parašė: „Pirma, dėl meistro Pranciškaus, italų sodininko. Bohemijos dvaro rūmams buvo duotas mūsų paliepimas apmokėti jo darbą pagal laiką ir su juo atsiskaityti, ir kad jūs jo ilgiau nebelaikytumėte pas save. Apie viską mums buvo pranešta pakankamai, nes po to jis atvyko į mūsų dvarą ir pabuvo kurį laiką [Vienos] Naujajame mieste.“ Konkrečios aplinkybės, kurios nulėmė Skorinos darbo Prahoje pabaigą (amžius, kiti užsiėmimai, neigiamas vertinimas ar pan.), lieka neaiškios, bet mums svarbu, kad karalius ir jo sodininkas atsisveikino geruoju: jie susitiko, Skorina valdovą apie kažką informavo, paskui dar pabuvo Vienoje, o Prahos dvaras jam visiškai atsilygino už ketverius metus (1535 V 22–1539 VII 21) trukusią tarnybą.

Norime atkreipti dėmesį į Skorinos apibūdinimą karaliaus laiške. Čia jis pavadintas „italų sodininku“ (welisch gartner). Toks apibūdinimas atsirado neatsitiktinai. Čekijoje Skorina drąsiai galėjo, o gal net privalėjo vadintis italu, nes su Ruso pravarde jam būtų buvę sunku patekti į tą profesinę sritį, kurioje tuomet viešpatavo italai. Taip save apibūdindamas, jis nėmaž neklaidino Europos gyventojų. Austrijoje ir Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose tuo metu jau žinota apie lietuvių kilmę iš romėnų. „Apsimetimas“ litalu, t. y. italu-lietuviu, LDK piliečiui buvo suprantamas ir priimtinas dalykas. Kitoniškumas tuomet turėjo praktinės reikšmės, nes teikė trokštamo prestižo. Krokuvoje Skorina save vadino romėnų palikuoniu – Litphanus. Patekęs į Paduvą, jis nurodė esąs Ruthenus, nes koks gi italas galėjo Italijoje ką nors nustebinti? Tiesa, Rusėniškojoje Biblijoje jis jau vadinosi daktaru Pranciškumi Skorina iš Polocko, tačiau ir tai suprantama: šios Šventraščio knygos buvo skirtos ne čekams, o LDK skaitytojams. Antrąsyk atvykęs į Čekiją, jis prestižo sumetimais save reprezentavo kaip welisch gartner ir čia kūrė itališką sodą.

Sodo kūrimas leidžia geriau įvertinti Skorinos – iškilios Renesanso asmenybės – mastą. Kaip knygų leidėjas, rašytojas, vertėjas bei mokslininkas, jis daug kuo užsiėmė ir daug ką nuveikė. Rusėniškos knygos praturtino LDK kultūros erdvę. Vakarų Europoje jis paliko kitokio turinio vertybę. Tai yra Prahos pilies Karališkasis sodas – pirmas renesansinis ir seniausias išlikęs sodas Čekijoje. Tai Skorinos ir jo įpėdinių pastangomis XVI a. Prahoje atsirado įspūdingas itališko stiliaus gamtos ir architektūros paminklas.

Be Karališkojo, Skorina Prahoje puoselėjo ir kitokį – savo šeimos – „sodą“. Į Čekiją jis atvyko su vaikais, kurių 1526–1529 m. susilaukė su vilniete Margarita (†apie 1530). Žinomos dvi jų atžalos: Pranciškus (Františekas) ir Simeonas. 1535 m. jie turėjo būti 6–9 metų. Stojęs tarnauti karaliui, Skorina ėmė ieškoti savo Františekui vietos, kur šis galėtų išeiti gyvenimo pradžios mokslus. Veikiai tokia vieta atsirado pas kunigą Janą iš Puchovo (Jan z Púchova, Johannes Podbradský de Puchov, †apie 1557). Turbūt tai atsitiko 1536 m., kai šis dvasininkas tapo Šv. Vito katedros kapitulos kanauninku, ir, apsigyvenęs Prahos pilyje, dairėsi patikimų tarnų. Františekas dirbo asmeniniu Jano iš Puchovo sekretoriumi ir vykdė įvairius pono pavedimus.

Tarnyba pas kanauninką netrukus tragiškai pasibaigė. Františekas žuvo 1541 VI 2 Prahoje Didžiojo gaisro metu. Apie tragišką įvykį glaustai papasakojo Vaclavas Hajekas iš Libočanų (Václav Hájek z Libočan, †1553 III 18) publicistinio pobūdžio knygelėje Apie nelaimingą atsitikimą, kuris įvyko per gaisrą Prahos Mažajame mieste, Šv. Vaclovo pilyje ir Hradčanuose. Knyga čekų kalba pasirodė 1541 VI 17, dar po savaitės tas pats leidėjas publikavo jos vokišką variantą. Tais pačiais 1541 m. Augsburge knygelė išėjo dar du kartus. Pastarosios laidos yra svarbios skorinologijai, nes čia publikuotas medžio raižinys, vaizduojantis Prahos gaisrą. Kairėje pusėje mes matome tiltą, kuris kadaise jungė Karališkąjį sodą su pilimi. Į kairę nuo tilto stovėjo sodininko namas (jis nepateko į atvaizdą). Prie tilto iš kitos pusės matyti Parako bokštas (Mihulka arba Prašná věž), šalia kurio ir žuvo Františekas Rusas.

Antro sūnaus likimas susiklostė laimingiau. Simeonas Rusas (†po 1593) nuėjo tėvo pėdomis: dirbo gydytoju ir sodininku. Paauglystę jis turėjo praleisti Karališkajame sode, kur iš tėvo gavo sodininkavimo žinių. To, kur jis gavo mediko išsilavinimą, nežinome, bet galime nuspėti. Karolio universiteto Filosofijos fakulteto Dekano knygoje minimas 1545 m. bakalauro laipsnį gavęs Simeon Novopragensis. 1534–1551 m. laikotarpiu jis yra vienintelis asmuo, kurį galime tapatinti su šiuo Skorinos sūnumi. Atkreiptinas dėmesys į jo kilmėvardį Novopragensis, tai yra „iš Prahos Naujojo miesto“. Kaip įprasta Dekano knygai, kilmėvardžiu nurodoma, kur buvo partikuliarinė mokykla, kurioje jaunuolis mokėsi iki studijų universitete. Ši žinia svarbi ir Skorinos biografijai, nes nurodo, kur jis su sūnumis galėjo gyventi po 1539-ųjų, t. y. baigęs tarnauti karaliui, ir kur jis greičiausiai mirė. Tiksli Skorinos mirties data nežinoma – tai turėjo atsitikti dar prieš 1552 I 29. Mat po tėvo mirties Simeonas Rusas kreipėsi į Ferdinandą I, prašydamas, kad karalius paragintų savo pavaldinius įvairiose Čekijos vietose padėti jam atgauti paveldėjimo teise priklausiusį nemažą turtą. Karalius 1552 I 29 raštu patenkino teisėtą „savo sodininko“ sūnaus prašymą.

Vėliau Simeono pėdsakai nusidriekė Pietų Čekijos link: Jindržichūv Hradece (Jindřichův Hradec) jis tarnavo sodininku ponams Vitkovičiams, Čekų Krumlove (Český Krumlov) vertėsi medicinos praktika, kažkuriuo metu pats gydėsi Kaplicėse (Kaplice). XVI a. 7 deš. pradžioje jis tarnavo Joachymo iš Hradeco (*1526–†1565) dvare. Šį faktą verta minėti dėl to, kad 1563 m. Simeonui iš šios vietos per Vilnių teko vykti į Maskvą. Kelionės tikslas nežinomas, bet tikriausiai taip atsitiko dėl tragiškų Livonijos karo įvykių. Mat 1563 II 15 Maskvos kariuomenė užėmė Polocką. Į tremtį buvo išvaryta nemažai polockiečių. Tarp jų galėjo būti ir giminaičių iš dėdės Ivano pusės. Skorinos sūnus pasiekė Maskvą ir laimingai sugrįžo į Pietų Čekiją.

1584 m. Simeonas Rusas dėl pašlijusios sveikatos turėjo atsisakyti sodininko tarnybos. Jo mirties data nėra žinoma. 1593 m. jis buvo minimas kaip dar gyvas.

14 Dokument.

Karaliaus sodininkas