Vietoje pratarmės / Sigitas Narbutas

Prieš 500 metų Prahoje Pranciškus Skorina atskiromis knygomis pradėjo spausdinti savo į bažnytinę slavų kalbą išverstą Šventąjį Raštą – Rusėniškąją Bibliją. Po penkerių metų, 1522-aisiais, jis Vilniuje išleido Mažąją kelionių knygelę, o 1525-aisiais – dar vieną knygą, šiandien žinomą Apaštalo pavadinimu. Šiais darbais iš Polocko kilęs rusėnas ne tik atvertė naują, itin reikšmingą lapą Lietuvos rusėnų raštijoje, ne tik pradėjo spausdinto žodžio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje istoriją, bet ir paliudijo keletą dalykų, esmingai charakterizuojančių tiek jo – Renesanso žmogaus, tiek jo tėvynės – įvairiakalbės, įvairiatautės senosios Lietuvos, pasiruošimą kultūros inovacijoms. Minėti leidiniai šiandien mums parodo tuos kelius bei tas erdves, kuriomis minėtos inovacijos pasiekė ir Skoriną, jo aplinką, ir jo tėvynę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Apie visa tai pasistengta trumpai papasakoti šioje parodoje.

1517–1519 m. Prahoje pasirodžiusi Rusėniškoji Biblija Šventraščio vertimų bei jų leidimų istorijoje užima labai garbingą vietą. Ji yra pirmoji, ankstyviausioji Senojo Testamento bažnytine slavų kalba publikacija, tam panaudojus spausdinimo stakles. Iki jos Biblija buvo išspausdinta vos keliomis šnekamosiomis kalbomis: italų, vokiečių ir čekų. Kadangi paskiras ST knygas Skorina palydėjo šnekamąja rusėnų kalba rašytomis pratarmėmis, į šią garbingą eilę ketvirtuoju numeriu galime įrašyti ir jo Rusėniškąją Bibliją.

Rusėniškoji Biblija yra vertinga ne tik Šventraščio leidimų istorijos požiūriu. Jos tekstai iki šiol žavi humanistinėmis, etinėmis ir edukacinėmis leidėjo aspiracijomis. Rusėniškoji Biblija yra reikšmingas Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Čekijos knygos meno paminklas. Apie visa tai trumpai pasakojama šioje parodoje.