Skorina ir Čekija. Rusėniškoji Biblija / Ilja Lemeškin, Petr Voit

Nuo 1517 m. Prahoje Skorina atskiromis dalimis leido Senąjį Testamentą. Tikslus tuomet išleistų knygų skaičius nėra žinomas. Šventraštį Skorina galėjo išleisti visą, tačiau mūsų dienas pasiekė tik 23 knygos. Įvertinti, ar leidybinis projektas buvo sėkmingai užbaigtas, sunku todėl, kad Skorina spausdindamas nesilaikė nusistovėjusios biblinių knygų pateikimo tvarkos. Atskiras dalis jis leido ne iš eilės nuo Alefa iki Tava, o pagal kiekvienos parengimo spaudai lygį, priklausiusį nuo dailininkų, medžio raižytojų, teksto rinkėjų ir spaustuvininkų darbo. Manoma, kad viso ST vertimą Skorina buvo užbaigęs iki jo leidimo.

Rusėniškoji Biblija prasideda Psalmynu, nes šios – populiariausios – ST knygos prireikdavo dažniau už kitas, tad ji kaip ir visas Naujasis Testamentas dažniau naudota viena ir skyrium. Maža to, Skorinos Psalmynas (baigtas spausdinti 1517 VIII 6) nuo kitų Rusėniškosios Biblijos knygų skiriasi ir vizualiai. Jo formatas yra mažesnis: į lapą talpinta po 20 eilučių, o kiekvieną eilutę sudaro 34–38 raidytės. Vėlesnėse knygose į lapą talpinta jau po 22 eilutes; kiekvieną sudaro 44–48 raidės. Santūresniam Psalmynui pakako dviejų medžio raižinių, kuriuos sukūrė vadinamasis „Naujojo Testamento meistras“ (Mistr Nového zákona).

Remiantis kolofonuose (leidinių pabaigose) pateiktais duomenimis, nurodoma tokia atskirų knygų pasirodymo eilė:

1517 VIII 6 Psalmynas (142 lapai)

1517 IX 10 Jobo (52 lap.)

1517 X 6 Patarlių (48 lap.)

1517 XII 5 Siracido (82 lap.)

1518 I 2 Koheleto (18 lap.)

1518 I 9 Giesmių giesmės (12 lap.)

1518 I 19 Išminties (32 lap.)

1518 VIII 10 keturios Karalių (242 lap.)

1518 XII 20 Jozuės (48 lap.)

1519 II 9 Juditos (26 lap.)

1519 XII 15 Teisėjų (48 lap.)

Sprendžiant iš kolofonų, 1519 m. neaiškia chronologine seka pasirodė dar šios knygos: Rutos (8 lap.), Esteros (26 lap.), Raudų (12 lap.), Danieliaus (40 lap.), Pradžios (94 lap.) ir Pakartoto Įstatymo (66 lap.). Kitos Penkiaknygės dalys – Išėjimo (76 lap.), Kunigų (54 lap.) ir Skaičių (74 lap.) – išvis nedatuotos; kaip Pradžios knygos tąsa jos tikriausiai pasirodė 1519 ir (arba) 1520 m.

Rusėniškškosios Biblijos pratarmėse Skorina nurodė kur kas daugiau savo išverstų knygų. Sprendžiant iš to, manytina, kad mūsų laikų nepasiekė nuo trijų iki keturių dešimtųjų visos Rusėniškškosios Biblijos teksto. Jį turėjo sudaryti dar 5 dalys: Metraščių, Ezdros, Tobito, Makabėjų bei 16 pranašų knygos.

1517–1519 m. Rusėniškoji Biblija buvo spausdinama vis spartesniu tempu: 1517 m. publikuoti 324 lapai, 1518 – 352, o 1519 – nuo 254 iki 524. Skaičiavimai rodo, kad savo projektą užbaigti Skorina būtų įstengęs iki 1521 m. pabaigos. Dažnai reiškiama nuomonė, kad, netekęs finansinės paramos, Skorina nutraukė savo veiklą ir jau 1519 m. atsidūrė Vilniuje, yra mažai kuo pagrįsta. 1519 m. išspausdintas bendras antraštinis lapas ir bendra pratarmė atskleidžia, kad leidėjas buvo tvirtai apsisprendęs išleisti visą Senąjį Testamentą. Šiam darbui jis buvo puikiai pasirengęs, nes ne kartą yra paminėjęs kitas spaudai paruoštas Rusėniškosios Biblijos dalis. Taigi apie tolesnį – Vilniaus spaudos – laikotarpį įmanu kalbėti, pradedant jį nuo 1522 m. pradžios. Iki tol Skorina turėjo pakankamai laiko įgyvendinti visą didingą savo sumanymą.

Taip galvoti verčia dar viena aplinkybė. Esama žinių apie rankraštinius tariamai neišspausdintų Rusėniškosios Biblijos knygų nuorašus. Pavyzdžiui, Rusėniškąją Bibliją 1569 m. persirašė toks Lukas iš Ternopilio. Jo nuoraše, deja, žuvusiame 1944 m. Varšuvoje, būta tekstų, kurių spausdinti variantai šiandien nežinomi. Tai dvi Metraščių, keturios Ezdros ir Tobito knygos. Kitą svarbų nuorašą 1575–1577 m. parengė Dmitras iš Zinkovo (viena jo rankraščio dalis saugoma Lvove, kita – Sankt Peterburge). Jį sudaro ir gerai paliudytų Skorinos leidinių tekstai, ir Metraščių, Ezdros, Tobito, 16 pranašų bei Makabėjų knygos (netgi su autoriaus pratarmėmis!). Galima pagrįstai tikėtis, kad Prahoje 1517–1521 m. išleistų knygų skaičių ateityje patikslins nauji radiniai, nes jų vis pasitaiko.

Kataliko Skorinos knygos buvo skirtos LDK stačiatikiams. Tai gražiai paliudija Psalmynas, kuriame, kaip įprasta Rytų Bažnyčiai, 150 giesmių suskirstytos į 20 skyrių, be to, pridėta papildoma 151 psalmė. ST pagrindą sudaro tradicinis Biblijos tekstas bažnytine slavų kalba. Jame jaučiama rusėnų kalbos įtaka. Pratarmėse ir baigiamuosiuose žodžiuose rusėniškų elementų pasitaiko kiek daugiau.

Rengdamas Rusėniškosios Biblijos vertimą, Skorina daugiausia rėmėsi 1506 m. Venecijoje čekiškai išleistu Šventuoju Raštu – Biblij Cžeská w Benátkach tissťená (Venecija: Petr Liechtenstein, 1506 V 12). Jį iš Vulgatos išvertė nuosaikieji posthusitai. Dėl aukštos poligrafinės kokybės ir puikios vertimo kalbos šią Bibliją labai ilgai sava laikė ne tik protestantai.

Krokuvoje laisvuosius menus studijavęs, medicinos daktaro laipsnį Paduvos universitete gavęs Skorina buvo puikiai susipažinęs ir su savo epochos knygos kultūra. Itališką ankstyvojo Renesanso knygos kanoną jis skiepijo ant kelių šimtmečių LDK raštijų tradicijos liemens. Tai jis darė sėkmingai ir labai profesionaliai. Skorina buvo visos didingos – tekstinės bei metatekstinės, tipografinės ir meninės – rusėnų Šventraščio konstrukcijos autorius.

Vertinant Rusėniškąją Bibliją, būtina atsižvelgti į visumą, nes Skorinos leidiniuose nėra smulkmenų, kurių jis nebūtų nuodugniai apgalvojęs. Imkime kad ir dailų, lengvai perskaitomą skorinišką šriftą. Priklausomai nuo funkcinės teksto paskirties jo dydis itin patogiai varijuoja. Juo išspausdintą knygą labai patogu skaityti: pagrindinis tekstas gražiai skiriasi nuo pastabų, pavadinimų, turinį atskleidžiančių nuorodų ir pan. Tuomet tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Dar skaitytojo patogumui Skorina sunumeravo lapus – prieš jį kirilika leidžiamose knygose to niekas nedarė. Svarbi „teksto ornamentika“ – ją sudaro net 108 inicialų galerija. Inicialus sukūrė du menininkai, o jų rankas irgi „vedžiojo“ Skorina. Renesansinės knygos sampratą puikiai atliepia knygos dekoravimas: skoningos ir žaismingos užsklandos, vinjetės ir rėmeliai. Išvardijimas nebūtų pilnas be naratyvinio pobūdžio iliustracijų ciklo ir paties leidėjo portreto. Čia irgi visur akivaizdžiai pasireiškia Skorinos mintis ir jo įgyvendinta knygos koncepcija.

Kai kurių knygotyrininkų vertinimu, LDK skirta Rusėniškoji Biblija sudaro atskirą čekų knygos istorijos laikotarpį. Mat ji knygų kultūrą Čekijoje pakėlė į aukštesnį lygį. Skorinos 1517–1519 m. leidiniai teisėtai laikomi ir reikšmingais bohemikos paminklais (významná bohemikální památka). Knygos istorikai jiems suteikia išskirtinę vietą tarp anksčiau minėtos Venecijos ir vadinamosios Severyno Biblijos (Biblij Cžeska w starem miestije Prazskem wytisstiena, Praha: Pavel Severýn z Kapí Hory, 1529 V 5). Čekų Biblijos iliustravimo etapui, neatskiriamai susijusiam su LDK švietėjo figūra, būdingas kur kas didesnis vaizdo naratyviškumas, detalumas bei realistiškumas. Be to, Skorinos darbai sakralinės literatūros leidybą vedė prie biblinės iliustracijos pasaulietėjimo. Kaip gerą pavyzdį galima nurodyti medžio raižinį „Pasaulio sukūrimas“ (1519): į griežtai kanonizuotą ketvirtos pasaulio kūrimo dienos sceną čia įvestas Skorinos Biblijai būdingas asmeninis ženklas – jaunas mėnulis saulės fone.

Iliustracinis Rusėniškosios Biblijos ciklas garsėja 1517 m. išspausdintu Skorinos portretu. Šia ksilografija Rusėniškoji Biblija gavo savo kūrėjo, privataus asmens, portretinę iliustraciją. Tai buvo neturintis analogijos – ypač apipavidalinant Biblijas – žingsnis. Jis išreiškia Skorinos, kaip išskirtinės Renesanso asmenybės, savigarbą. Beje, įžymiojo polockiečio figūra įžiūrima ir kitoje iliustracijoje, 1518 m. publikuotoje Išminties knygoje. Ja dailininkas laisvai interpretavo Albrechto Diurerio Apokalipsės „Septynių žvakidžių regėjimo“ raižinį. Ikonografinėje Visagalio Kristaus (Christus Pantocrator) scenoje pavaizduotas ant kelių klūpantis jaunuolis – apaštalas Jonas. Jis dėvi mokslininko mantiją, o jo veidas primena Skoriną.

Rusėniškoje Biblijoje yra daugiau atpažįstamų veidų. Tai pirmiausia pasakytina apie Europos valdovus. Mūsų dienas pasiekė apsčiai jų portretų, sukurtų įvairių menininkų, todėl nesunkiai galime juos čia identifikuoti. Visų pirma, galima paminėti 1519 m. iliustraciją „Mozė prieš liaudį“. Išrinktosios tautos priekyje čia išrikiuoti, paisant chronologinės tvarkos, čekų karaliai (iš dešinės): Jurgis Podebradietis (Jiří z Poděbrad, *1420 IV 23–†1471 III 23), Vladislovas II Jogailaitis (Vladislav II Jagellonský, *1456 III 1–†1516 III 13) ir Liudvikas II Jogailaitis (Ludvík II Jagellonský, *1506 VII 1–†1526 VIII 29). Vladislovas II taip pat yra lengvai atpažįstamas iliustracijoje „Saliamonas kalba su Sabos karaliene“ (1518 VIII 10). Tarp Saliamono, t. y. Vladislovo II, ir Sabos karalienės buvo pavaizduotas aukščiausiasis Čekijos Karalystės kancleris Ladislavas iš Šternberko (Ladislav ze Šternberka na Bechyni, *1480–†1521). Tas pats Vladislovas su sūnumi Liudviku pavaizduotas scenoje „Saliamono teismas“ (1517 X 6): tėvas stovi raižinio centre (už jo nugaros matyti tas pats Čekijos kancleris), o sūnus kaip išmintingasis Saliamonas sėdi soste. „Dovydo patepimo“ scenoje (1518 VIII 10) ant kelių klūpo Liudvikas; jį laimina Samuelis. Individualizuotas pastarojo personažo veidas primena popiežių Julijų II.

Rusėniškosios Biblijos puslapiuose tebėra daug paslaptingų, intriguojančių dalykų. Jie šiandien tebelaukia atidžių tyrėjų ir atradėjų, gebančių ne tik atskleisti visas Rusėniškosios Biblijos paslaptis, bet ir suaktualinti šį mums dar pernelyg menkai pažįstamą LDK ir Čekijos sakraliosios literatūros paminklą.

27 Dokument.

Rusėniškoji Biblija