Skorina ir Lietuva. Mažoji kelionių knygelė ir Apaštalų darbai ir laiškai / Sergejus Temčinas

Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija Pranciškus Skorina buvo susijęs labiau nei su bet kokia kita šalimi. Čia – Polocke – jis buvo gimęs, savo leidiniuose šį šlovingąjį miestą ne kartą minėjo kaip savo gimtinę. Vilniuje jis bus gavęs pradinį išsilavinimą, vėliau gana ilgai (maždaug nuo 1520 iki 1536) čia gyveno, eidamas Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Lietuvos Kunigaikščių (*1499 I 18–†1538 II 18) asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas, čia vedė ir augino vaikus, spausdino kai kurias savo knygas.

Skorinos parengtų knygų leidimą rėmė įtakingi Vilniaus miesto gyventojai, be kurių paramos šie leidiniai vargiai būtų išvydę dienos šviesą. Šešių 1517–1518 m. Prahoje leistų knygų nemenką tiražo dalį finansavo Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas (Богдан Онков). Vilniaus vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич) namuose Pranciškus įsteigė pirmą spaustuvę LDK ir visose rytų slavų žemėse.

Visų Skorinos leidinių kalba atspindi LDK kalbinę situaciją: būtent čia susiformavo tradicija lygiagrečiai vartoti dvi slavų rašytines kalbas: bažnytinę slavų (funkcionavo stačiatikių bažnytinėse knygose) ir rusėnų (naudota pasaulietiškiems tekstams užrašyti, buvo šalies oficialioji rašto kalba). Šių dviejų kalbų sintezę matome Skorinos knygose: jos leistos bažnytine slavų kalba su rusėnų kalbos elementais (Biblijos ir liturginiuose tekstuose jų mažiau, o pratarmėse ir pabaigos žodžiuose daugiau).

Lietuvos valstybėje gyveno Skorinos tikslinė auditorija, į kurią jis kreipėsi: „mano broliai rusėnai“. Tuomet taip vadinti visi rytų slavai (taip pat ir maskvėnai). Vis dėlto Skorina pirmiausia turėjo galvoje LDK rusėnus (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių bendrus protėvius), kuriems ir pats priklausė. Savo pirmo leidinio pratarmėje Pranciškus paaiškino, kas paskatino jį imtis kirilinių knygų leidybos: „labiausiai dėl to, kad gailestingasis Dievas mane iš šios tautos į pasaulį atvedė“ (Psalmynas, Praha, 1517, lap. 3v). Nors pats Skorina buvo katalikas, tačiau jo leidiniai buvo skirti stačiatikiams. Tai liudija tokie faktai: jo leistas Psalmynas stačiatikiškas (150 psalmių suskirstytos į 20 liturginių skyrių, pridedant papildomą 151 psalmę); Mažojoje kelionių knygelėje išspausdintas Tikiu tekstas neturi katalikams svarbių žodžių filioque „ir Sūnaus“, o bažnytinis kalendorius mini stačiatikių, o ne katalikų šventuosius; akatistų žanras taip pat labiau susijęs su stačiatikių tradicijomis.

Vilniuje Skorina išleido dvi knygas: Mažąją kelionių knygelę (Малая подорожная книжка, apie 1522 m.) ir Apaštalų darbus ir laiškus (Апостол, 1525 m.). Jų bendra apimtis maždaug perpus mažesnė, nei jo buvo išleista Prahoje. Vilniaus leidinių spauda neretai dvispalvė – pagrindinis tekstas spausdinamas juodai, paaiškinimai raudonai (Prahoje taip leista tik Giesmių giesmė), meninis apipavidalinimas kuklesnis (daug mažiau graviūrų), formatas mažesnis, jiems buvo pagamintas smulkesnis šriftas (senasis Prahos leidinių šriftas čia naudotas tik antraštėms surinkti).

Mažąją kelionių knygelę sudaro Psalmynas su Horologijumi (Часослов) ir kitais giedamosios liturginės poezijos priedais: aštuoniais akatistais (bažnytinės liturginės giesmės, kurioms skambant negalima sėdėti), aštuoniais kanonais, Heksameronu (Шестоднев), Atgailos kanonu (Канон покаяльный) ir Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания). 22 šios knygos dalis specialistai laiko atskirais leidiniais, kuriuos pats leidėjas buvo sumanęs kaip visumą: visus juos apibendrinančiame pabaigos žodyje ji paties leidėjo pavadinta Mažąja kelionių knygele. Leidimo metai nustatomi pagal jos sudėtyje esančią Paschaliją (su gausiomis astronomijos žiniomis), kur nurodomos Velykų datos nuo 1523 m. (taigi knyga leista apie 1522). Horologijaus pabaigos žodyje nurodyta leidimo vieta: „Didžiai šlovingame Vilniaus mieste“.

Mažoji kelionių knyelė turi dar vieną ryškų LDK bažnytinės slaviškos raštijos bruožą – platų naujai sukurtų akatistų naudojimą XVI‒XVIII amžiais, kai susidomėjimas šiuo žanru Maskvos Rusioje vis dar buvo menkas. Garsiausias šio žanro kūrinys, visuotinai pripažintas Bizantijos literatūros šedevras – graikiškasis Akatistas Dievo Motinai, kitaip dar vadinamas Didysis Akatistas arba tiesiog Akatisto giesmė – sukurtas nežinomo autoriaus V‒VI a. pradžioje ir hipotetiškai priskiriamas šv. Romanui Melodui (†apie 556 m.) arba kitiems autoriams. Nuo XIV a. vidurio Akatisto giesmės pavyzdžiu kurti kiti panašios struktūros graikiški kūriniai Viešpaties, Dievo Motinos, šventųjų garbei, ir žodis akatistas ėmė reikšti ne konkretų tekstą, o giesmių žanrą. Tuomet sukurtas savaitinis graikiškų akatistų ciklas (po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai), kuris sudarė atskiros knygos ‒ Akatistyno ‒ pagrindą.Slaviškasis Akatistynas pirmą kartą publikuotas Skorinos Mažojoje kelionių knygelėje. Čia skelbti 8 akatistai bažnytine slavų kalba (su rusėnų kalbos elementais), iš kurių 7 sudaro savaitinį ciklą – po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai, išskyrus ketvirtadienį (jam skirti du tekstai: Akatistas šv. apaštalams Petrui ir Povilui ir Akatistas šv. stebukladariui Mikalojui) ir šeštadienį (akatisto nėra); papildomas aštuntas Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui skirtas giedoti kiekvieną savaitės dieną.Du iš šių akatistų sukurti paties Skorinos: jų posmų pirmosios raidės sudaro slaviškus akrostichus (iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudarytus sakinius), kuriuose įrašyta autoriaus vardo lotyniškoji forma: „Rašė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (antradieniui skirtas Akatistas šv. Jonui Krikštytojui) ir  „Darė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui).

Antrasis Vilniaus leidinys Apaštalų darbai ir laiškai perteikia tradicinį liturginį tekstą bažnytine slavų kalba su paties leidėjo rašytomis pratarmėmis, palengvinančiomis Šventojo Rašto suvokimą. Knygoje aiškiai nurodyta leidimo data ir vieta. Biblijos tekstas (kiek pataisytas pagal 1506 m. Venecijoje leistą Čekiškąją Bibliją) išspausdintas juodai, papildomos rubrikos (knygos pavadinimas antraštiniame lape, liturginių skirsnių pradžios ir pabaigos žymėjimas tekste ir atitinkamų savaitės dienų paraštėse, nuorodos į kai kurių skirsnių skaitymo tvarką) – raudonai.

Pagrindiniame tekste raudona spauda panaudota tik dalyje tiražo: daugumoje išlikusių egzempliorių papildoma informacija išspausdinta juodai, kaip ir pats Biblijos tekstas. Tik viename egzemplioriuje išliko raudonos spalvos naudojimą šioje knygoje paaiškinimas. Čia, be kita ko, Skorina rašo, kad yra išvertęs visas Biblijos – Senojo ir Naujojo Testamento – knygas (nors mums dabar žinomos toli gražu ne visos).

Vilniuje leisti Skorinos leidiniai orientuoti į plačiosios visuomenės švietimą ir paprastų žmonių mokymą: jų pagrindinį turinį sudaro Psalmynas, Horologijus, Apaštalų darbai ir laiškai – būtent tos knygos, kurios stačiatikių tradiciškai naudotos pradiniams rašto įgūdžiams lavinti: nuo jų skaitymo prasidėdavo raštingumo formavimas (kiriliniai elementoriai atsirado vėliau).

Žinoma 17 Mažosios kelionių knygelės ir 11 Apaštalų darbų ir laiškų rankraštinių pilnų ar dalinių nuorašų (1568–1890). Daugiausia tokių rankraščių funkcionavo rusėniškose LDK ir Lenkijos Karalystės teritorijose, kiti rašyti maskvėnų ir serbų žemėse.

11 Dokument.

Skorina ir Lietuva