Kiti Reformacijos veikėjai – Martino Lutherio amžininkai

Reformacijos judėjimas jau nuo pat pradžios tapo daugiakryptis, steigėsi atskiri jo centrai: 1522–1525 m. Ulrichas Zwinglis (1484–1531) su šalininkais reformavo Ciuricho bažnyčią, šveicariškosios reformacijos esminius bruožus suformavo ir Ženevą jos centru pavertė Jeanas Calvinas (1509–1564). Beveik visose šalyse, kur vyko reformacija, būrėsi ir radikaliąją reformacijos kryptį atstovavusios grupės, kurios, turėjusios kai kurių bendrų bruožų, skyrėsi įvairių dogmų interpretacija, požiūriu į bažnyčią ir kt.

Svarbus Šveicarijos Reformacijos atstovas – Ulrichas Zwinglis. Iš kitų didžiųjų Reformacijos veikėjų jisai išsiskyrė tuo, kad buvo vienintelis, kurio mokymas neišaugo į atskirą bažnyčią. Jo veikla ir pažiūros buvo artimi Martinui Lutheriui, nors Zwinglis jas suformavo savarankiškai, studijuodamas Šventąjį Raštą, kuris jam buvo vienintelis autoritetas ir šaltinis tikėjimo klausimais. Siekdamas atkurti gryną tikėjimą ir religines praktikas, jis stengėsi pašalinti viską, ko nepatvirtino Dievo Žodis. Dalyvaudamas religiniuose disputuose, jis į reformatų pusę patraukė kelis kantonus, prieš kuriuos susivieniję katalikiški kantonai 1531 m. užpuolė Ciurichą, ir šiame kare Zwinglis žuvo. Kadangi jis nespėjo suformuoti brandžios teologinės sistemos, o netrukus, 1536 m., į Šveicariją atvyko Jeanas Calvinas, tai pastarasis ir tapo Evangelikų reformatų bažnyčios pagrindiniu formuotoju. Visgi tam prielaidas jau buvo paruošęs Zwinglis.

Zwinglio veiklą Šveicarijoje pratęsęs Jeanas Calvinas – prancūzų teologas, pagrindinis evangelikų reformatų (dar vadinamų kalvinistais) idėjinis lyderis. Būdamas 24-erių, jis atsisakė katalikybės ir suformavo evangelišką bendruomenę, kuriai teko bėgti iš katalikiškos Prancūzijos. Po kelių persikėlimų jis apsistojo Ženevoje, kurią pavertė svarbiu Reformacijos centru. Nors Calvinas kalbėjo apie pasaulietinės ir bažnytinės valdžių atskyrimą, visgi jo vadovavimo Bažnyčiai metu tai buvo gana teokratiškai valdomas miestas. Svarbiausias Calvino veikalas, kuriame jis išplėtojo savo mokymą, yra Institutio Christianae religionis (Krikščionių religijos įstatymai). Pirmą kartą šiuo pavadinimu knyga buvo išspausdinta lotyniškai 1536 m. Ji sulaukė didelio populiarumo ir netrukus, 1539 m., buvo išleista gerokai papildyta (pirmame leidime buvo šeši skyriai, antrame – jau septyniolika, kurių kiekvieno ilgis buvo panašus į pirmojo skyrių ilgį).

Lietuvos Reformacijos istorijai svarbus kitas J. Calvino darbas – pirmą kartą 1560 m. išspausdintas Naujojo Testamento Apaštalų darbų komentaras, kuriame skelbiamas jo laiškas  Mikalojui Radvilai Juodajam (perspausdintas ir kitų metų laidose, nors laiškuose autorius ir kritikavo Radvilą dėl šio reiškiamo palankumo antitrinitoriams).

6 Dokument.

Martino Lutherio amžininkai