Martino Lutherio kvietimas reformuoti Katalikų bažnyčią

Reformacijos pradininku laikomas Martinas Lutheris (1483–1546) – augustinų vienuolis, Vitenbergo universiteto teologijos daktaras, šio universiteto dėstytojas, pamokslininkas. Reaguodamas į indulgencijų pardavinėjimą ir kitas to meto Katalikų bažnyčioje įsigalėjusias ydas, 1517 m. spalio 31 d. jis paskelbė 95 tezes, kurias kvietė apsvarstyti „iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti“, ir išsiuntė jas keliems vyskupams ir teologams. Be Lutherio žinios šios tezės buvo išspausdintos, paplito po Vokietiją, o kvietimas reformuoti tikėjimą sulaukė dalies įtakingų to meto žmonių pritarimo. Tezes Romoje apsvarstė tam sudaryta komisija, kuri jau tuomet siūlė Lutherį atskirti nuo Bažnyčios, bet tai įvyko tik 1520 metais, po disputo su teologais Leipcige, kuriame jis neatsisakė savo skelbiamų įsitikinimų.

Persekiojamą ir nuo Bažnyčios atskirtą Lutherį globojo ir rėmė Saksonijos kurfiurstas Friedrichas, kurio pamokslininku jis anksčiau buvo ir kurio rūmuose dabar pradėjo į vokiečių kalbą versti Bibliją, taip praktiškai rūpindamasis įgyvendinti savo mokymą, kad kiekvienas tikintysis turįs pažinti Šventąjį Raštą skaitydamas jį savo gimtąja kalba (šiuo vertimu, siekiant, kad jis būtų suprantamas kuo didesniam tikinčiųjų skaičiui, taip pat buvo pradėta kurti bendrinė vokiečių kalba). Kitas svarbus tikėjimo pažinimo šaltinis buvo Lutherio parengti katekizmai: didysis, skirtas dvasininkams ir mokytojams, ir mažasis (Enchiridionas), skirtas visiems tikintiesiems. Biblija ir Mažasis katekizmas tapo savotiškais to meto bestseleriais: 1529–1563 m. Enchiridiono buvo išleista daugiau nei 100 000 egzempliorių; panašus buvo ir penkių jo Biblijos vertimo į vokiečių kalbą laidų, išspausdintų 1534–1574 m., tiražas. Pastarųjų spausdinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys: iš kitų knygų jie išsiskiria tiek savo dydžiu, tiek ir puošniomis, garsių dailininkų sukurtomis iliustracijomis.

Savo skelbiamą tikybą grindžiančius teiginius M. Lutheris išspausdino veikale Apie krikščionio žmogaus laisvę  bei kitose knygose. Jis tvirtino, kad tik tikėjimu ir Dievo malone galima pelnyti nuteisinimą, tad nepakanka vien gerų darbų. Taip pat aiškino, kad krikščionys, būdami Dievo vaikai, kuriems yra atleista, savo laisva valia tarnauja Dievui ir artimui. 1520 m. Strasbūre lotynų kalba išleistame teologiniame traktate Apie babiloniškąją bažnyčios nelaisvę buvo ne tik aptarti sakramentai, bet ir pirmą kartą Romos popiežius Lutherio pavadintas antikristu.

Dirbdamas Vitenbergo universitete, Lutheris susipažino su Philippu Melanchthonu (1497–1560), kuris netrukus tapo jo bendražygiu, o po Lutherio mirties ir jo veiklos tęsėju. 1530 m. jis sudarė „Augsburgo išpažinimą“ (Confessio Augustanae), kuriam pritarė Lutheris ir kuris iki šiol yra laikomas svarbiausiu Evangelikų liuteronų bažnyčios tikėjimo tekstu. Taip pat jis parašė Bendruosius teologijos principus (Loci communes) – veikalą, kuriame sistemiškai išdėstytas Reformacijos mokymas, apie kurį Lutheris pasakė, jog tai esanti antra geriausia knyga po Šventojo Rašto (šio veikalo egzistavimas buvo svarbi priežastis, kodėl pats Lutheris neparašė panašaus teksto). Tad didelis Melanchtono nuopelnas buvo tai, kad surinko ir susistemino kitų teologų, o pirmiausiai paties Lutherio, mokymą ir padarė jį aiškiai suprantamą ir lengvai prieinamą.

10 Dokument.

Martino Lutherio kvietimas