Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti šie toliau surašyti teiginiai bus aptariami Vitenberge vadovaujant garbingajam tėvui Martinui Lutheriui, laisvųjų menų ir šventosios teologijos magistrui, čia paskirtam jos skleidėju. Todėl jis prašo, kad tie, kurie negali atvykę su mumis žodžiu pasvarstyti, tai padarytų laiškais. Vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Amen.

1. Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite” ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.
2. Šis žodis neturi būti suprantamas kaip sakramentinė atgaila (t. y. išpažintis ir atsiteisimas, kurie atliekami vadovaujant kunigams).
3. Tai reiškia ne tik vidinę atgailą, nes vidinės atgailos nėra, jei ji nesukelia kokio nors išorinio kūno marinimo.
4. Taigi bausmė išlieka, kol išlieka nepasitenkinimas savimi (t. y. tikroji vidinė atgaila), vadinasi, iki pat įžengimo į dangaus karalystę.
5. Popiežius nenori ir negali atleisti nuo jokių bausmių, išskyrus tas, kurias paskyrė savo nuožiūra ar pagal kanonus.
6. Popiežius negali atleisti jokios kaltės, nebent gali tik paskelbti ir patvirtinti, kad ji atleista Dievo; o kai jis atleidžia sau pasilaikytais atvejais, tai, jeigu jo galia nepripažįstama, kaltė, žinoma, išlieka.
7. Apskritai Dievas niekam neatleidžia kaltės, kartu visais atžvilgiais nepajungdamas pažemintojo jį pavaduojančiai kunigijai.
8. Atgailos kanonai yra skirti tik gyviesiems, o mirštantiems nieko pagal juos neturi būti paskirta.
9. Todėl Šventoji Dvasia, veikianti popiežiuje, teikia mums gera tuo, kad savo nutarimuose jis visuomet daro išimtį mirties ir neišvengiamybės atvejams.
10. Nemokšiškai ir blogai daro tie kunigai, kurie mirštantiesiems nukelia kanoninę atgailą į skaistyklą.
11. Tos piktžolės apie kanoninės bausmės pakeitimą skaistyklos bausme, atrodo, iš tiesų buvo pasėtos vyskupams snaudžiant.
12. Seniau kanoninės bausmės buvo skiriamos ne po atleidimo, bet prieš jį kaip atgailos tikrumo išbandymas.
13. Mirtis mirštančius nuo visko atpalaiduoja, ir kanonų įstatymams jie jau yra mirę ir teisėtai nuo jų išsilaisvinę.
14. Nevisiškas nuodėmių atsikratymas ar silpna artimo meilė kelia mirštančiajam didelę baimę, ir juo didesnę, juo mažiau artimo meilės.
15. Šios baimės ir siaubo užtenka (jau nekalbant apie visa kita), kad jis atkentėtų skaistyklos bausmę, nes tai labai artima nevilties siaubui.
16. Pragaras, skaistykla ir dangus, atrodo, skiriasi, kaip skiriasi neviltis, bemaž neviltis ir sielos ramybė.
17. Atrodo, jog su sielomis skaistykloje būtinai turi būti taip, kad, nykstant baimei, didėtų artimo meilė.
18. Neatrodo, kad kokių samprotavimų ar raštų būtų įrodyta, jog joms yra nepasiekiama nuopelnų ar artimo meilės didėjimo būsena.
19. Neatrodo, kad būtų įrodyta, jog jos visos yra tikros ir ramios dėl savo palaimos, nors mes būtume ir labai tikri.
20. Taigi popiežius, visuotinai atleisdamas nuo visų bausmių, turi galvoje ne apskritai visas, bet tik jo paties paskirtas bausmes.
21. Taigi klysta tie indulgencijų skelbėjai, kurie sako, kad popiežiaus indulgencijos atpalaiduoja ir išgelbsti žmogų nuo bet kokios bausmės.
22. Iš tikrųjų jis neatleidžia sielų skaistykloje nuo jokios bausmės, kurią jos šiame gyvenime turėtų atkentėti pagal kanonus.
23. Jei koks nors visiškas atleidimas nuo visų bausmių gali būti kam nors duotas, aišku, kad jis duodamas tobuliausiems, t. y. nedaugeliui.
24. Todėl didesnė dalis žmonių paprastai yra klaidinama šio skirtumo nedarančio didingo pažado atleisti nuo bausmės.
25. Kokią galią apskritai turi popiežius skaistykloje, tokią turi kiekvienas vyskupas ir klebonas skyrium savo vyskupijoje ir parapijoje.
26. Gerai daro popiežius, kad duoda sieloms atleidimą, naudodamasis ne raktų galia (kurios jis neturi), bet kaip savo užtarimą.
27. Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui.
28. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje.
29. Kas žino, ar visos sielos skaistykloje trokšta būti išpirktos, kaip pasakojama apie šv. Severiną ir Paskalį.
30. Niekas nėra tikras dėl savo atgailos tikrumo ir dar mažiau – dėl visiško atleidimo.
31. Kaip retai kas iš tiesų atgailauja, taip retai kas iš tiesų nusiperka atleidimą; taip įvyksta retų rečiausiai.
32. Amžiams kartu su savo mokytojais bus pasmerkti tie, kurie tiki, kad gali būti ramūs dėl savo išsigelbėjimo per atlaidų raštus.
33. Ypač reikia saugotis tokių, kurie sako, kad tie popiežiaus atlaidai yra neįkainojama Dievo dovana, kuri sutaiko žmogų su Dievu.
34. Mat anos atlaidų malonės liečia tik žmogaus nustatytas sakramentinės atgailos bausmes.
35. Nekrikščioniškus dalykus skelbia tie, kurie moko, kad išpirkusiems sielas arba išpažinties raštus nebūtina atgaila.
36. Kiekvienas iš tiesų atgailaujantis krikščionis gauna visišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės, net ir be atlaidų raštų.
37. Kiekvienas tikras krikščionis, gyvas ar miręs, yra visų Kristaus ir bažnyčios gėrybių dalininkas, net ir be atlaidų raštų, o Dievo valia.
38. Tačiau popiežiaus suteikto atleidimo jokiu būdu nereikia atmesti, nes, kaip sakiau, jis skelbia Dievo atleidimą.
39. Net ir mokyčiausiems teologams labai sunku vienodai girti žmonėms atlaidų dosnumą ir tikrąją atgailą.
40. Tikroji atgaila siekia bausmių ir mėgsta jas, o atlaidų dosnumas atpalaiduoja nuo jų ir visai nepagrįstai žadina neapykantą joms.
41. Reikia atsargiai skelbti apaštališkus atlaidus, kad žmonės klaidingai nesuprastų, jog jie iškeliami virš kitų gerų artimo meilės darbų.
42. Reikia mokyti krikščionis, jog popiežius nemano, kad atlaidų pirkimas kaip nors prilygsta gailestingiems darbams.
43. Reikia mokyti krikščionis, kad, duodami vargšui ar skolindami neturtėliui, jie daro geriau negu pirkdami atlaidus.
44. Juk dėl artimo meilės darbų klesti artimo meilė ir žmogus darosi geresnis, o dėl atlaidų jis geresnis nesidaro, bet tik laisvesnis nuo bausmės.
45. Reikia mokyti krikščionis, kad tas, kuris, matydamas varguolį, praeina pro jį ir duoda už atlaidus, įsigyja ne popiežiaus indulgencijas, bet Dievo pyktį.
46. Reikia mokyti krikščionis, kad, jeigu jie nėra visko pertekę, tegu sau turi, ko būtinai reikia namams išlaikyti, o ne mėto atlaidams.
47. Reikia mokyti krikščionis, kad atlaidų pirkimas yra laisvas, o ne prisakytas.
48. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežius, duodamas atlaidus, labiau trokšta dievobaimingos maldos už jį negu akimoju atkišamų pinigų.
49. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežiaus atlaidai yra naudingi, jei ne jais pasikliaujama, ir nepaprastai žalingi, jei dėl jų nustojama bijoti Dievo.
50. Reikia mokyti krikščionis, jog, jei popiežius žinotų apie atlaidų skelbėjų sukčiavimus, jis geriau sutiktų, kad šv. Petro bazilika pavirstų pelenais, negu kad ji būtų statoma iš jo avelių kailio, kraujo ir kaulų.
51. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežius, kaip jam ir dera, net pardavęs (jei prireiktų) šv. Petro baziliką, norėtų iš savo pinigų duoti tiems, iš kurių atlaidų skelbėjai išgauna pinigus.
52. Tuščia tikėtis išganymo per atlaidų raštus, net jei patikėtinis ar net pats popiežius savo sielą už juos atiduotų.
53. Kristaus ir popiežiaus priešai yra tie, kurie, skelbdami atlaidus, kai kuriose bažnyčiose liepia nutilti Dievo žodžiui.
54. Dievo žodžiui daroma skriauda, jei tame pačiame pamoksle atlaidams skiriama tiek pat ar net daugiau laiko negu jam.
55. Popiežius, aišku, mano, kad jei atlaidai (kaip nesvarbus dalykas) šlovinami vienu varpu, viena procesija ir vienomis pamaldomis, tai evangelija (kaip pats svarbiausias dalykas) turi būti šlovinama šimtu varpų, šimtu procesijų, šimtu pamaldų.
56. Bažnyčios turtai, iš kurių popiežius duoda indulgencijas, nėra išsamiai išvardyti ir žinomi Kristaus žmonėms.
57. Aišku, kad jie nėra laikini, nes daugelis pamokslininkų ne taip jau mielai juos dalija, bet tik kaupia.
58. Jie nėra Kristaus ir šventųjų nuopelnai, nes šie visuomet, nepriklausomai nuo popiežiaus, teikia išganymą vidiniam žmogui ir kryžių, mirtį, pragarą – išoriniam.
59. Šv. Laurynas yra pasakęs, kad bažnyčios turtai – tai bažnyčios skurdžiai, bet jis kalbėjo, vartodamas savo laikų žodyną.
60. Ne karštagalviškai sakome, kad bažnyčios raktai (duoti dėl Kristaus nuopelnų) yra tasai turtas.
61. Juk aišku, kad vienos tik popiežiaus galios pakanka atleisti bausmėms ir nuodėmėms.
62. Tikrasis bažnyčios turtas yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo evangelija.
63. Ir jis, aišku, yra nekenčiamas, nes pirmuosius padaro paskutinius.
64. O indulgencijų turtas, aišku, yra mieliausias, nes iš paskutiniųjų padaro pirmus.
65. Taigi evangelijos turtai yra tinklai, kuriais seniau buvo žvejojami turtingi vyrai.
66. Indulgencijų turtai yra tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai.
67. Indulgencijos, kurias pamokslininkai garsina kaip didžiausias malones, iš tikrųjų laikomos tokiomis tiek, kiek didina jų pelną.
68. Tačiau iš tiesų jos yra mažiausios malonės, palyginti su Dievo malone ir kryžiaus gailestingumu.
69. Vyskupai ir ganytojai turi pagarbiai priimti apaštališkųjų atlaidų platintojus.
70. Bet dar labiau jie turi išplėsti akis ir ištempti ausis, kad vietoj popiežiaus pavedimo šie neskelbtų savo sapnų.
71. Kas kalba prieš apaštališkųjų atlaidų teisingumą, tas tebūnie atskirtas ir prakeiktas.
72. O kas iš tikrųjų uoliai veikia prieš atlaidų skelbėjų žodžių palaidumą ir laisvumą, tebūnie pagirtas.
73. Popiežius teisingai prakeikia tuos, kurie kenkia atlaidų darbui, regzdami visokias gudrybes.
74. Juo labiau jis ketina prakeikti tuos, kurie, prisidengdami atlaidais, kenkia šventajai artimo meilei ir teisingumui.
75. Manyti, jog popiežiaus atlaidai tokie galingi, kad galėtų atleisti žmogui, išniekinusiam – neįmanomas daiktas – Dievo motiną,– vadinasi, būti bepročiu.
76. Mes sakome priešingai: popiežiaus atlaidai negali panaikinti net mažiausios nuodėmės, kiek ji yra kaltė.
77. Pasakymas, kad net jei šv. Petras dabar būtų popiežius, jis negalėtų dovanoti didesnių malonių, yra piktžodžiavimas prieš šv. Petrą ir popiežių.
78. Mes sakome priešingai: ir dabartinis, ir kiekvienas kitas popiežius turi didesnių malonių – tai evangelija, gydymo dovanos ir kita, kaip rašė šv. Paulius (l Kor 12, 28).
79. Pasakymas, kad kryžius, pastatytas tarp popiežiaus herbo ženklų, prilygsta Kristaus kryžiui, yra piktžodžiavimas.
80. Vyskupai, ganytojai ir teologai, leidžiantys tokioms kalboms plisti liaudyje, už tai atsakys.
81. Dėl tokio palaido atlaidų skelbimo net ir mokytiems vyrams nėra lengva apsaugoti popiežiaus garbę nuo šmeižtų arba suktų pasauliečių klausimų.
82. Būtent: kodėl popiežius neištuština skaistyklos iš švenčiausios artimo meilės ir dėl didžiausio sielų būtinumo – teisingiausio pagrindo, jei išperka be galo daug sielų dėl pražūtingiausių pinigų bazilikos statybai – menkiausio pagrindo?
83. Taip pat: kodėl nepanaikinamos gedulingos ir mirties metimų pamaldos ir negrąžinamos arba neleidžiama atiduoti tuo tikslu įsteigtų beneficijų, nes yra neteisinga dar melstis už išpirktuosius?
84. Taip pat: koks tas naujas Dievo ir popiežiaus gailestingumas, jeigu jie leidžia netikėliui ir priešui už pinigus nusipirkti pamaldžią ir Dievui atsidavusią sielą, tačiau neišperka dievobaimingos ir mylimos sielos, skatinami artimo meilės ir dėl būtinumo?
85. Taip pat: kodėl atgailos kanonai, ne tik nenaudojami, bet iš tikrųjų jau seniai panaikinti ir netekę galios, iki šiol išperkami už pinigus teikiant indulgencijas, tarsi jie tebegaliotų?
86. Taip pat: kodėl popiežius, kurio turtai šiandien gausesni už turtingiausiųjų turtuolių, mieliau nestato vienos tik šv. Petro bazilikos už savo pinigus, bet stato ją už neturtingų tikinčiųjų pinigus?
87. Taip pat: ką atleidžia ir ką suteikia popiežius tiems, kurie, atlikę atgailą, įgyja visiško atleidimo ir dalyvavimo teisę?
88. Taip pat: kas bažnyčiai būtų geriau dėl to, jei popiežius, užuot vieną sykį per dieną kiekvienam tikinčiajam skyręs atleidimą ir dalyvavimą, kaip daro dabar, skirtų juos šimtą sykių?
89. Kadangi popiežius atlaidais labiau siekia sielų išganymo, o ne pinigų, kodėl jis sulaiko raštus ir jau seniai suteiktus atlaidus, nors jie yra vienodai veiksmingi?
90. Nutildyti šiuos labai keblius pasauliečių įrodinėjimus vien remiantis galia, o ne protingai juos išsprendžiant – vadinasi, bažnyčią ir popiežių išstatyti priešų pajuokai ir krikščionis padaryti nelaimėliais.
91. Taigi, jei atlaidai būtų skelbiami pagal popiežiaus dvasią ir sumanymą, visi tie klausimai lengvai būtų išspręsti, nes jie nekiltų.
92. Tad tegu pasitraukia visi tie pranašai, kurie sako Kristaus žmonėms: „Ramybė, ramybė“, o ramybės nėra.
93. Tebūnie palaiminti visi tie pranašai, kurie sako Kristaus žmonėms: „Kryžius, kryžius“, o kryžiaus nėra.
94. Reikia raginti krikščionis, kad stengtųsi eiti paskui savo vadovą Kristų per bausmes, mirtį ir pragarą.
95. Ir verčiau per daugelį kentėjimų tegu tikisi įžengti į dangų, o ne per nerūpestingą ramybę.

Versta iš: Martin Luthers 95 Thesen nebst de Sermon von Ablaß und Gnade 1517. – Bonn, 1917, p. 3–9. Vertė Dalia Dilytė.
Šaltinis: Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. – Vilnius: Mintis, 1984, p. 292–298.