Simboline Reformacijos pradžia laikomi 1517 m., kai Martinas Lutheris paskelbė savo tezes. Visgi jau anksčiau įvairūs katalikų dvasininkai kalbėjo apie poreikį reformuoti bažnyčią; juos savo pirmtakais pripažino ir patys Reformacijos tėvai. 1580 m. Ženevoje išleistoje Théodoreʼo de Bèzeʼo knygoje Icones, id est verae imagines virorum doctrina simul et pietate illustrium… (pilno pavadinimo vertimas: Paveikslai, tai yra tikrieji atvaizdai vyrų, iškilių [savo] mokytumu ir pamaldumu, su kurių ypatinga pagalba buvo ir atnaujintos iškilios literatūros studijos, ir atgaivinta tikroji tikyba), be XVI a. iškilių vyrų, aprašyti ir tie, kuriuos pastarieji laikė savo pirmtakais, mokymu kvietusiais Katalikų bažnyčią atsinaujinti ir tapusiais tikėjimo kankiniais. Be kitų, čia yra minimas Johnas Wycliffas (1320–1384) – anglų teologas, ne tik kritikavęs Katalikų bažnyčią ir teigęs, kad valstybės neturi paklusti popiežiui, bet ir buvęs pirmasis, išvertęs Bibliją iš lotynų kalbos į anglų kalbą ir šiuo savo darbu tapęs pavyzdžiu vėlesniems evangelikams, vertusiems Šventąjį Raštą į liaudies kalbas. J. Wycliffo mokymas padarė didelę įtaką čekų dvasininkui Janui Husui (1369–1415), kuris smerkė dvasininkų prabangą, prekybą indulgencijomis, neigė popiežiaus neklaidingumo dogmą, patį popiežių vadino antikristu ir teigė, kad tikintieji turį suprasti apeigas ir tikėjimo tiesas. Jis sakė pamokslus čekų kalba. Konstancos bažnytiniame susirinkime J. Huso mokymas buvo pripažintas eretišku ir už tai jis buvo nuteistas mirti.

Kitas dvasininkas, Marthino Lutherio laikomas Reformacijos pirmtaku ir minimas Théodore’o de Bèzeʼo veikale (jo knygų saugoma LMAVB) – Florencijos domininkonų vienuolis, šio ordino atnaujintojas, humanistas ir politinis veikėjas Girolamo Savonarola (1452–1498). Dėl savo veiklos Florencijoje ir atsisakymo paklūsti popiežiui jis buvo ekskomunikuotas, o vėliau inkvizicijos nuteistas ir sudegintas. Net prieš pat mirtį kalėjime jis dar rašė veikalus, kurie ne tik išliko, bet ir buvo spausdinami. Vieni iš tokių – apmąstymai apie dvi Biblijos psalmes: penkiasdešimtąją „Miserere mei“ („Pasigailėk manęs, Dieve“) ir trisdešimtąją „In Te Domine speravi“ (Tavimi, Viešpatie, vyliausi“). Veikalai, neprieštaraujantys Katalikų bažnyčios mokymui, buvo leidžiami ir pačių katalikų, o skaitomi įvairių konfesijų krikščionių. Toks pavyzdys galėtų būti 1646 m. Romoje Tikėjimo skleidimo kongregacijos spaustuvėje išleistas Triumphus crucis (Kryžiaus triumfas).

6 Dokument.

Priešistorė