Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Lietuvos valdovai ir didikai aktyviai reagavo į Europoje vykstančius Reformacijos procesus. Žygimantas Augustas (1520–1572) susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu (1490–1568), domėjosi reforma, vykstančia Prūsijos kunigaikštystėje, jo kvietimu kunigaikštis lankėsi Vilniuje. Žygimanto Augusto laikysena Vilniuje 1544–1548 metais ir jo tolerancija visų konfesijų atžvilgiu Europos Reformacijos vadovams darė įspūdį, kad galima tikėtis palenkti jį į savo pusę: vieną Biblijos vertimo egzempliorių Žygimantui Augustui savo ranka užrašė Martinas Lutheris, Jeanas Calvinas jam dedikavo savo Laiškų hebrajams komentarus, bandė laiškais patraukti į kalvinizmą, kiti žymūs Bazelio reformatoriai jam paskyrė ir daugiau veikalų. Visgi, nors Žygimantas Augustas ir toliau asmeniškai domėjosi Reformacija, kaip karalius jis buvo nuoseklus ir išlaikė aukščiausios valstybės valdžios ir Katalikų bažnyčios sąjungą. Kita vertus, uždraudė ir dvasinių teismų, nagrinėjančių bylas dėl erezijų, veiklą.

Reformacijos pasekėjų atsirado tarp įvairių didikų, iš kurių garsiausi – Radvilų giminės atstovai, ypač Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565). Nuo 1555 m. jis gana intensyviai susirašinėjo su Jeanu Calvinu ir emigrantų bažnyčios Anglijoje vadovu Janu Łaskiu, 1556 m. paskelbė viešą atsakymą į popiežiaus nuncijaus Luigiʼo Lippomano (1550–1559) laišką, kuris buvo pagrindinis Radvilos Juodojo tekstas, reprezentuojantis jo religines pažiūras. Atsakymas buvo išspausdintas lotynų kalba Karaliaučiuje kartu su Luigiʼo Lippomano laišku; netrukus susirašinėjimas išverstas į vokiečių kalbą, o po kelerių metų dar kartą išleistas lenkiškai Brastos spaustuvėje. Toje pačioje spaustuvėje Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu ir lėšomis 1563 m. buvo išspausdintas ir Biblijos vertimas į lenkų kalbą. Brastos spaustuvėje dirbęs Kiprijonas Bazilikas (apie 1535 – po 1600) išleido evangelikų martirologiją.

Radvila Juodasis rūpinosi ir materialiai aprūpinti evangelikų reformatų bendruomenę: 1560–1564 m. padėjo bendruomenei ir įrengė bažnyčią buvusiame Goštautų name (Didžiojoje pilies gatvėje). Nuo 1557 m. Lietuvos evangelikai reformatai jau turėjo ir oficialią struktūrą – evangelikų reformatų sinodą, kuris iš pradžių vadinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikščionių sinodu. 1559 m. visos bažnyčios buvo padalintos į du teritorinius padalinius – distriktus: Brastos ir Vilniaus. Tai buvo pirmoji Evangelikų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. M. Radvilos Juodojo pavyzdžiu remti evangelikus reformatus sekė ir kiti šios giminės atstovai: Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila 1577 m. pardavė savo sklypą su pastatais Vilniuje šio miesto reformatų bendruomenei tam, kad būtų pastatyta bažnyčia, o Kristupas Radvila 1609 m. savo mūrinį namą Vilniuje užrašė Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčiai ir jos prieglaudai.

Lietuvos evangelikai reformatai, gyvendami daugiakonfesinėje aplinkoje ir siekdami paveikti visuomenės požiūrį, naudojosi religine polemika. Dėl tikėjimo tiesų jie diskutavo tiek su evangelikais liuteronais ar arijonais, tiek su katalikais, su kuriais ypač įnirtingos diskusijos prasidėjo Vilniuje įsikūrus jėzuitams. Iškiliausias polemistas su jėzuitais Vilniuje buvo Andrius Volanas (apie 1530–1610), kuris arba atsakydavo į katalikų dvasininkų teiginius, arba pats su jais ginčydavosi. Kitas poleminis veikalas – atsakas į Jokūbo Vujeko katalikišką postilę buvo Vilniuje 1597–1605 m. išspausdinta trijų dalių evangelikų reformatų kunigo Grzegorzo iš Žarnovco (1528–apie 1601) postilė.

Evangelikų liuteronų veikla Didžiojoje Lietuvoje nebuvo tokia ryški, tačiau jie įsimenamai pasireiškė. Paminėtinas kurį laiką Kaune gyvenęs ir dirbęs kunigas Paulius Oderbornas (apie 1555–1604), palikęs du grožinius kūrinius apie Lietuvą: 1583 m. Vilniuje išėjusią poemą „Himnas apie seną ir garsią Glebavičių giminę“, kurioje įtaigiai apdainuotas Gediminas, tauro medžioklė, geležinis vilkas ir Vilniaus įkūrimas, ir 1585 m. Vitenberge išleistą biografinę apybraižą „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“. Šie du veikalai, skirti išsilavinusiam XVI a. skaitytojui, puikiai atskleidžia autoriaus universalumą: be pamokslų sakymo, giesmių kūrimo, jis rašė ir pasaulietinius veikalus; juose aprašė kraštą, kuriame gyveno, ir su juo susijusius asmenis ir įvykius.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ir asmenų, nepalaikiusių nei Katalikų bažnyčios, nei evangelikų bažnyčių mokymo, bet savarankiškai ieškojusių tikėjimo tiesų pagrindimo Šventajame Rašte: antitrinitoriai netikėjo į Švč. Trejybę, anabaptistai teigė, kad krikštijami turėtų būti suaugusieji, ir priešinosi vaikų krikštui. Tiek vienus, tiek kitus istorikai yra linkę vadinti arijonų vardu. Iš pradžių arijonai veikė kartu su reformatais toje pačioje bažnytinėje organizacijoje, bet išryškėjus pažiūrų skirtumams atsirado perskyra tarp bendruomenių. Arijonai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paliko nedaug spausdintų tekstų. Tarp autorių buvo M. Radvilos Juodojo dvare Vilniuje dirbęs antitrinitorius Marcinas Czechowicas (1532–1613), laikęsis kairiųjų pažiūrų, teigęs, kad krikščionis neturi dalyvauti karuose, turėti pavaldinių (vėliau šias pažiūras pakeitė pripažindamas, kad valdžia yra iš Dievo, o visuomenės luominę sandarą patvirtina Senasis Testamentas). XVI a. pabaigoje LDK arijonų lyderiu tapo Fausto Paolo Sozzini (1539–1604), kuriam pavyko susilpninti radikaliausius dogmatinius požiūrius, sumažinti jų skirtumus. Jis parengė knygų svarbiausiais tikėjimo klausimais, dėl kurių buvo daugiausiai diskutuojama: apie Šventojo Rašto autoritetą, Švč. Trejybę, krikštą ir kt. Arijonų bendruomenių veikla pasibaigė 1658 m., kai jie buvo ištremti iš Abiejų Tautų Respublikos, tad privalėjo pasirinkti: išvykti ar likti ir pereiti į kurią nors Evangelikų bažnyčią.

18 Dokument.

Reformacija LDK