Kad pasakos yra svarbios žmonijos kultūros istorijai pažinti, rodo ir jau kelis šimtmečius trunkantis jų mokslinis tyrimas. Pasakos tiriamos įvairiais aspektais, jose ieškoma ne tik perteikiamų vaizdinių istorinių šaknų, bet ir psichologinių žmogaus elgesio ypatumų. Kiekviena mokslo teorija savaip atskleidžia pasakos pasaulį, jos idėjinį turinį, todėl nelengva įvertinti, kuri yra teisingiausia, įtikimiausia – visose yra vertingų įžvalgų. Europinei pasakų tradicijai didžiausią įtaką padarė XIX a. pradžioje Vokietijoje brolių Jakobo ir Vilhelmo Grimų (Jacob und Wilhelm Grimm) parengtas ir išleistas pasakų rinkinys Vaikų ir šeimos pasakos. Susidomėjimas pasakomis skatino jas rinkti ir sudarė palankias sąlygas tyrimams. Pagal Grimų sukurtą idėjinį modelį ir išskirtą pasakų žanrinę įvairovę visoje Europoje imti sudarinėti nacionaliniai pasakynai. Pasakų užrašinėjimas Europoje ypač suaktyvėjo XIX a. antrojoje pusėje, tas procesas neaplenkė ir Lietuvos. Lietuviškų pasakų istorija prasidėjo beveik prieš du šimtmečius, kai 1835 m. Simonas Daukantas parengė pirmąjį rinkinį ir pirmasis lietuvių folkloristikos istorijoje parašė mokslines pastabas apie liaudies pasakas. (Šlekonytė, Jūratė. Lietuvių pasakų tyrimų šimtmetis: nuo tradicinės komparatyvistikos iki šiuolaikinių metodų. Tautosakos darbai, 2015, t. 49, p. 123–124).

Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas pasaka, jos užrašymu bei tyrimais. Parodoje eksponuojama Pasakų enciklopedija (Enzyklopädie des Märchens), pakartotinai išleista 2017 m. Vokietijoje, sulaukė didelio susidomėjimo. Šios enciklopedijos leidybą dar 1977 m. inicijavo Kurtas Rankė (Kurt Ranke). Tai išsamus 15 tomų mokslinis folkloristikos leidinys. Enciklopedijoje surinkta apie 4000 mokslinių straipsnių, kuriuose atsispindi beveik dviejų šimtmečių tarptautinių tautosakos tyrimų rezultatai. Autoriai lygina gausius įvairių etninių grupių gyvo žodžio ir rašytinės tautosakos rinkinius, atskleidžia tradicinių pasakojimų socialinę, istorinę, dvasinę ir religinę kilmę.

15 Dokument.

Pasakų tyrinėjimai