Skirtingai nei liaudies pasaka, kuriai būdinga kolektyvinė kūryba, literatūrinė pasaka – konkretaus autoriaus kūrinys. Tai siužetinis žanras, kuriam būdingi fizinės tikrovės nepaisymo, neįmanomybės, magiško pasaulio elementai. Literatūrinėje pasakoje dažnai jungiami individualūs rašytojo kūrybos bruožai ir liaudies pasakų tradicijos.

Šis žanras atsirado jau senovės laikais. Viena seniausių žinomų pasakų (apie du brolius) buvo sukurta Senovės Egipte (XIII a. pr. Kr.). Europoje literatūrinė pasaka ėmė įgauti šiuolaikinį pavidalą jau Renesanso laikais, tačiau ji ypač suklestėjo XIX a. pirmoje pusėje atėjus romantizmui, kai literatūroje imta labiau kreiptis į stebuklą, atsigręžti į gamtą ir ieškoti tautinių šaknų. Iki pat XX a. literatūrinė pasaka dažniausiai buvo skirta suaugusiam skaitytojui. Tik XX a. ji tapo žanru, kuris daugiausiai skirtas vaikams.

Literatūrinės pasakos kilo iš liaudies pasakų, rašytojams keičiant ir perdirbant pastarųjų žanrines ypatybes. Nemažai literatūrinių pasakų bei jų rinkinių buvo parašyta literatūriškai apdorojant tautosaką. Būtent tokios yra žymių Europos pasakininkų Šarlio Pero (Charles Perrault) ir brolių Grimų (Grimm) pasakos. Literatūrinė pasaka, palyginti su liaudies, turi ir nemažai skirtumų. Pirmiausia, ji yra užrašyta ir jos tekstas nesikeičia, o folklorinė pasaka neturi nusistovėjusio teksto. Kiekvienas pasakotojas gali keisti ją savo noru. Be to, literatūrinė pasaka atspindi asmeninį autoriaus požiūrį į pasaulį, o folklorinė pasaka atspindi visos tautos vertybes. Literatūrinė pasaka atspindi laikotarpį, kuriuo ji sukurta, ir to meto literatūros polinkius. Svarbus literatūrinės pasakos bruožas – ji vaizduoja du pasaulius: vieną – tikrovišką, o kitą – įsivaizduojamą, magišką. Atskira literatūrinių pasakų atmaina yra išvis su tautosaka nesusijusios pasakos, jos yra grynas autoriaus vaizduotės vaisius.

Kaip ir liaudies pasakos, literatūrinės pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, stebuklines, buitines ir nuotykių; jos gali būti herojinės, lyrinės, humoristinės, satyrinės, filosofinės, psichologinės; gali būti panašios į kito literatūrinio žanro kūrinius: poemas, apysakas, noveles, pasakėčias, parodijas, fantastikos bei absurdo kūrinius ir kt.

Šioje parodoje siekta pristatyti kai kuriuos žymesnių užsienio pasakų autorių leidinius. Tai Šarlio Pero (Charles Perrault), brolių Grimų (Jacob Grimm, Wilhelm Grimm), Vilhelmo Haufo (Wilhelm Hauff), Karlo Kolodžio (Carlo Collodi), Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano (Ernst  Theodor Amadeus (E.T.A.) Hofmann), Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) ir, žinoma, garsiausiu visų laikų pasakininku laikomo Hanso Kristiano (Hans Christian) Anderseno pasakos. Eksponuojami ir nauji garsių Liuiso Kerolo (Lewis Carroll) absurdo pasakų apie Alisą leidimai su magiškomis Lizbet Cverger (Lizbeth Zwerger) ir Roberto Ingpeno iliustracijomis.

Iš Lietuvių literatūrinių pasakų autorių parodoje pristatomi Vinco Pietario, Kazio Borutos, Antano Vaičiulaičio, Vytautės Žilinskaitės, Kazys Sajos ir kt. autorių kūriniai. Eksponuojamos spalvingos, šventiškos Kęstučio Kasparavičiaus knygos. Tai žymus knygų iliustratorius, pelnęs daugelį apdovanojimų, tarp kurių – Bolonijos vaikų knygų mugės metų iliustratoriaus apdovanojimas. K. Kasparavičius pats parašė ir iliustravo daugelį pasakų vaikams. Pačios autorės iliustracijomis papuošta ir Jurgos Ivanauskaitės pasaka „Stebuklinga spanguolė“. Pažymėtinos vaikų ir suaugusiųjų mėgstamos Vytauto V. Landsbergio absurdo pasakos, Selemono Paltanavičiaus ir Violetos Palčinskaitės kūriniai.

Nors pristatomi nauji leidimai tėra mažas lašelis literatūrinių pasakų gausybėje, tikimės, kad jie atspindi šio žanro išskirtinumą, patrauklumą ir įvairovę.

Lietuvių literatūrinės pasakos

Užsienio literatūrinės pasakos

Eiliuotos pasakos

Vaikų kūryba