Dauguma pasakų yra tarptautinės. Panašių pasakų ar sakmių randama ir kaimyninių, ir niekada nebendravusių tolimų tautų folklore. Reta pasaka yra vienos tautos savastis. Kiekviena tauta turi artimos prasmės pasakų, nemažai giminingos semantikos bei tokias pačias paprastas struktūras sudarančių paprasčiausių siužetų. Skirtingoms pasaulio dalims būdingos ne tik tos pačios gyvūnų rūšys, bet ir panašūs darbo įrankiai, papročiai, gyvenimo būdas, todėl skirtingos tautos dėl artimų gyvenimo sąlygų bei mąstymo kuria panašias pasakas. Tokie patys kūriniai gali būti paveldėti ir iš bendrų protėvių. Pasakose atsiskleidžia tautos istorija, pasaulėjauta, tradicijos, etnografiniai buities ir dvasiniai papročiai, prietarai. Kiekviena tauta turi savitų pasakojimo būdų, lemiančių tarptautinių pasakų tipų tautinių variantų susiklostymą. Tautinis pasakų savitumas pasireiškia siužetų atranka, veikėjų sistema, pagrindinio personažo parinkimu, konkrečiu pasakos turiniu ir buities detalėmis, meninės formos ypatumais. Viso pasaulio tautoms būdinga laiminga pasakos pabaiga: kenkiančios jėgos nubaudimas ar burtų panaikinimas ir natūralių žmogiškų santykių atkūrimas, žmogaus išvaizdos grąžinimas. Įprasti vaizduotės pasauliui pavojai darosi įveikiami tiesiog „geru darbu“, gėris nugali blogį, išmintis – kvailumą, viltis – neviltį. Pasakose itin dažnai aptinkamas gražių žmogiškų santykių teigimas, gili socialinės teisybės pajauta, dorovinių vertybių išaukštinimas. Skiriasi pasakų įsivaizduojamas kraštovaizdis: vokiečių pasakotojas nuklysta į tolimus neregėtus kraštus, puošnius karaliaus rūmus, pilį ar prabanga tviskantį miestą, arabų pasakų kūrėjas piešia kontrastišką Rytų šalių peizažą, dykumas, tolimus prekybos kelius, o islandų ar norvegų folkloro neįmanoma įsivaizduoti be jūros ir gamtos stichijų. Senovės graikų pasakos primena nuotykių literatūrą. Jose vaizduojama, kaip iš Chaoso susikūrė pasaulis ir atsirado nemirtingieji dievai, pasakojama, kokias gamtos jėgas jie valdo ir kokias galias turi žmonių likimams. Broliai Grimai vokiškose pasakose pabrėžia nacionalinio charakterio apraiškas: mažai sentimentalumo ir užuojautos, labiausiai pabrėžiamas darbštumas, įžvalgumas, protas, apsukrumas. Skandinavų pasakose dažnai veikia bjaurios išvaizdos, priešiški žmonėms troliai, germanų ir keltų tautosakoje–stebuklingos miškų būtybės elfai, o romanų tautų pasakojimams būdingas sudėtingas ir gana prieštaringas fėjų vaizdinys. Pasakojimai apie bjaurios išvaizdos, smailiaausius goblinus kyla iš anglų tradicijos.

41 Dokument.

Įvairių tautų pasakos