LIETUVIŲ pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus (apie 2500 variantų, 100 siužetų tipų), stebuklų pasakas (apie 12 000 variantų, 175 tipai), pasakas-legendas (2600 variantų, 67 tipai), paraboles (apie 500 variantų, 88 tipai), novelines pasakas (daugiau kaip 3000 variantų, 116 tipų), pasakas apie kvailą velnią (apie 2000 variantų, 75 tipai), buitines (daugiau kaip 6000 variantų, 222 tipai), melų (daugiau kaip 900 variantų, 25 tipai), formulines pasakas (dar vadinamas grandininėmis, komuliatyvinėmis; daugiau kaip 800 variantų, 19 tipų) ir pasakas be galo (daugiau kaip 700 variantų, 8 tipai)“. Daugiau apie tai žr. https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-pasakos/.

Tipologiniu požiūriu Lietuvių stebuklinės pasakos yra gausiausios ir populiariausios. Jos yra laikomos archajiškiausiomis. Stebuklinėse pasakose smerkiamos neigiamų veikėjų nedorybės (godumas, klastingumas, žiaurumas ir kt.), o stebuklingi veikėjai padeda įsigalėti teisingumui. Pasak B. Kerbelytės, siužetų populiarumo požiūriu lietuvių stebuklinėms pasakoms artimiausios yra latvių ir rytų slavų, o mažiau bendrumų yra su vokiečių ir lenkų pasakomis. Tyrėja pažymi, kad stebuklinių pasakų siužetai gana sudėtingi: jose vaizduojama daug tarpusavyje susijusių įvykių, todėl ir teksto prasmė būna ne viena. Parodoje eksponuojamas naujausias leidinys, skirtas stebuklinėms pasakoms. Tai 2016 m. pradėtos leisti „Lietuvių pasakojamosios tautosakos“ serijos I tomas „Stebuklinės pasakos“ (sudarė ir parengė J. Šlekonytė).

Lietuviškos pasakos pradėtos užrašinėti XIX a. pirmoje pusėje. Pirmąjį žemaitiškų pasakų rinkinį Pasakos masių 1835 m. sudarė Simonas Daukantas. Kaip geri pasakotojai, dažniausiai minimi žemaičiai (pvz., V. Kavaliauskienė nuo Raseinių, S. Savickaitė nuo Telšių, J. Tarvainis iš Sedos, A. Šleinys nuo Barstyčių, A. Lapinskas nuo Žarėnų ir kt.). Iš S. Daukanto Pasakų Fedro (1846): „Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę, kaip sviete elgtis ir kaip gudriu ir bukliu vyru tapti; aš, norėdamas, idant jie ne vien ką pasakoti, bet ir skaityti turėtų, išguldžiau lietuviškai rymionų pasakas, tas, kurios mums raštuose iki šiol užliko.“ (Daukantas, Simonas. Raštai. Vilnius, 1976, t. 1, p. 66).

Aktyvaus visuomenės veikėjo Jono Basanavičiaus iniciatyva XIX–XX amžių sandūroje išleistos net 7 lietuviškų pasakų knygos (pirmiausiai Amerikoje, po to ir Lietuvoje). Jis pirmasis pradėjo lietuvių pasakų mokslinius tyrinėjimus. Pasakas J. Basanavičiui padėjo rinkti ir žymūs Lietuvos žmonės: Žemaitė, J. T. Vaižgantas, K. Būga. G. Petkevičaitė-Bitė, J. Šliūpas. XIX a. pasakas užrašinėjo nemažai šviesuolių. Minėtini kaimo siuvėjo Mato Slančiausko, iš bajorų kilusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio, J. Basanavičiaus brolio Vinco Basanavičiaus užrašytų pasakų rinkiniai. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje pasakas užrašinėjo vokiečių kalbininkai. Iš jų minėtini Augustas Šleicheris (August Schleicher), Karlas Brugmanas (Karl Brugmann). Šiame krašte pasakas užrašinėjo ir evangelikų liuteronų kunigas K. Jurkšaitis.

Viena žymiausių dabarties pasakų tyrėjų yra Bronislava Kerbelytė. Ji sukūrė semantinę folkloro tekstų analizės ir aprašymo metodiką, susistemino apie 85 tūkst. lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių variantų, pagal sukurtą metodiką išnagrinėjo šiuos tekstus, taip pat lietuviškoms pasakoms pritaikė semantinę siužetų bei tautosakos kūrinių tipų klasifikaciją. 1958–2000 m. ji dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Šiuo metu institute saugomas Pasakojamosios tautosakos katalogas-kartoteka, kurio autorė –B. Kerbelytė. Kataloge yra daugiau kaip 100 000 pasakojamosios tautosakos kūrinių.

Didelis B. Kerbelytės bendražygių Leonardo Saukos, Norberto Vėliaus  ir Kosto Aleksyno indėlis į pasakų tyrimus. 1957–2001 m. L. Sauka dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jis yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1996), nuo 2011 m. – emeritas. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais jis buvo vienas aktyviausių tautosakos ekspedicijų rengėjų ir dalyvių. Su bendradarbiais parengė Lietuvių tautosakos penkiatomį. L. Sauka su kolega K. Aleksynu ėmėsi iniciatyvos rengti ir publikuoti „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“, rašė jos knygoms komentarus ir įvadinius straipsnius.

22 Dokument.

Lietuvių liaudies pasakos