Rusijoje, ypač Voroneže, kur mokėsi dauguma moksleivių, veikė keletas pagrindinių jaunimo organizacijų, kurios atspindėjo to meto ideologines sroves: ateitininkai – krikščioniškąją demokratiją, aušrininkai – socializmą, visuomenininkai – marksizmą. Iki 1917 m. Vasario revoliucijos jaunimo organizacijos veikė slaptai. Vasarą jų veikla tapo legali. Voroneže leisti politinių srovių laikraštėliai: Ateities spinduliai, Aušrinė, Atžala. Gausiausia ateitininkų organizacija vienijo apie 400 narių. Jų veiklą ypač skatino į Voronežą atvykęs jaunas kunigas Mykolas Krupavičius, paskirtas Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Svarbiausi ateitininkų veiklos principai buvo katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas ir inteligentiškumas. Negausi jų Teologijos sekcija rengė ir viešino referatus religijos filosofijos ir istorijos temomis. Dramos ir muzikos sekcija organizavo vaidinimus, vakarus. Dailininkų sekcija subūrė besidominčius dailės istorija, gamino dekoracijas pasirodymams. Birželio 2–13 d. Voroneže įvyko pirma vieša ateitininkų konferencija, kurioje išrinktos Centro valdybos pirmininku tapo Antanas Matulaitis. Konferencijoje aptarti Rusijos lietuvių seimo nutarimai, diskutuota nepriklausomos Lietuvos švietimo klausimais. Nutarta, jog laisvos Lietuvos mokykloje turi būti dėstoma tikyba. Konferencijoje pranešta, kad Voroneže veikė 20 ateitininkų kuopelių, Petrograde – keturios, po dvi Tambove bei Soročincuose (dab. Ukraina), po vieną Jekaterinoslave (dab. Dniepras, Ukraina), Maskvoje, Bogorodicke, Žytomyre ir kitose vietose.

Voroneže aušrininkų buvo apie 200. Ši organizacija akcentavo individualizmo, demokratijos ir socializmo principus. Voronežo aušrininkai leido šapirografinį laikraštį Sukūrys. Maskvos aušrininkai nuo 1917 m. leido mėnesinį laikraštį Aušrinė. Nuo 4–6 numerio jį spausdino aušrininkų spaustuvė Voroneže, redagavo redakcinė kolegija: Petras Čerkeliūnas, Valerija Čiurlionytė, Balys Sruoga, Juozas Žiugžda, Mečys Markauskas. Šiame leidinyje savo pirmuosius kūrinius skelbė Kazys Binkis, Kazys Boruta, Julius Janonis, Butkų Juzė, Kazys Jakubėnas, Adomas Lastas, Antanas Vienuolis-Žukauskas ir kiti vėliau garsūs rašytojai. Be to, jame buvo daug metodinių straipsnių moksleivių lavinimo, laisvalaikio ir kitais klausimais. Dar būdamas moksleiviu poetas Julius Janonis su keliais bendraminčiais atskilo nuo aušrininkų ir 1915 m. įsteigė marksistinę organizaciją, kurios nariai pasivadino visuomenininkais. Jų buvo apie dvidešimt. 1917 m. aušrininkų ir visuomenininkų veikla įgijo politinį pobūdį. Politinėms partijoms pradėjus veikti viešai, aušrininkai ėmė bendradarbiauti su socialistais liaudininkais, kai kurie įstojo į socialistų revoliucionierių partiją, o visuomenininkai daugiausiai tapo bolševikais.

Nepriklausantys jokiai ideologinei srovei Voronežo moksleiviai sudarė bešalių grupę. Jai priklausė apie 80 asmenų, kurie leido šapirografinį laikraštėlį Ugnelė, rengė vaidinimus, grojo styginių instrumentų orkestre.

Skirtingos ideologinės orientacijos jaunimas konfrontavo. Ateitininkai ir aušrininkai vieni kitus kritikavo spaudoje. Būdavo renginių, kai visus suvienydavo tautinė ir kultūrinė veikla, tačiau ideologinė takoskyra ypač išryškėjo po Vasario revoliucijos. Kunigas Mykolas Krupavičius atsiminimuose kaltino aušrininkus, kad šie dalyvavo Vyriausios lietuvių tautos tarybos narių, ateitininkų suėmimuose, kuriuos inspiravo lietuviai bolševikai.

8 Dokument.

Jaunimo organizacijos