Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti (LDNKŠ)

1916 m. vasario 23 d. Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių organizacijų, besirūpinančių nuo karo nukentėjusių šelpimu, atstovų suvažiavime svarstyta steigti bendrą visų lietuvių organizacijų tarybą, kuri turėjo derinti pabėgėlių šelpimo darbą, ruoštis grįžimui į Lietuvą, šelpti vokiečių okupacijoje likusius tautiečius, informuoti pasaulį apie Lietuvą. Išrinkta komisija parengė Jungtinės lietuvių visuomeninių organizacijų atstovų tarybos pagalbai nukentėjusiems dėl karo teikti nuostatų projektą. Toks žingsnis būtų labiau sutelkęs pajėgas. Po suvažiavimo vienuolikos lietuvių veikėjų Maskvoje grupė (Mikalojus Šlepavičius, Jurgis Baltrušaitis ir kt.) kreipėsi į lietuvius inteligentus, kad jie palaikytų numatomą steigti tarybą. Rugsėjo mėn. kunigas Mykolas Krupavičius paragino tautiečius organizuoti rinkliavą grįžimui į Lietuvą finansuoti. Naujojoje Lietuvoje rašyta, jog rinkliavos negalima tiesiogiai patikėti LDNKŠ centro komitetui, nes jame tėra tautininkai ir klerikalai. Gruodžio 16 d. pradėjo posėdžiauti Laikinoji organizacinė rinkliavos (mezliavos) komisija. Joje akivaizdi buvo kairiųjų persvara. Dešiniesiems atstovavo krikščionys demokratai, o kairiesiems – socialdemokratai, būsimieji socialistai liaudininkai. Santariečiai laikėsi tarpininkavo tarp kairiųjų ir dešiniųjų pozicijos. 1917 m. sausio 4 d. Laikinosios organizacinės rinkliavos komisijos posėdyje pirmininkas Stasys Šilingas (būsimas santarietis) pasiūlė Rinkliavos komitetą sudaryti iš 24 narių – 12 įvairių politinių srovių atstovų ir 12 LDNKŠ centro komiteto narių. Šiame posėdyje dalyvavo būsimas santarietis Kazys Šalkauskis, socialdemokratai Gabrielius Liutkevičius ir Vladas Požėla, būsimieji socialistai liaudininkai Pranas Keinys ir Vaclovas Bielskis, krikščionys demokratai Andrius Dubinskas ir kunigas Jurgis Narjauskas. Nepavykus įteisinti Jungtinės tarybos, kairiųjų iniciatyva organizuota Laikinoji organizacinė rinkliavos komisija įrodė, kad galima veikti bendrai ir subrandino tautos tarybos idėją. Tuo metu pabėgėlių šelpimas, kaip įtakos liaudžiai įrankis, skaldė politinių srovių (partijų) vienybę. Kovo 24 d. posėdyje LDNKŠ centro komiteto pirmininkas Martynas Yčas norėjo atsisakyti pareigų. Buvo kreiptasi į tuomet jau išrinktą Lietuvių tautos tarybą, kad ši pateiktų siūlymus dėl griežto politinės veiklos atskyrimo nuo pabėgėlių šelpimo. Demokratizuojant draugijos veiklą, atsižvelgus į kairiųjų pasiūlymus, nariu nutarta laikyti kiekvieną 18 metų amžiaus neteistą asmenį, kuriam rūpi šelpimo reikalai. Liepos 2 d. pritarta taip pat kairiųjų pasiūlytam principui, kad LDNKŠ centro komitetą sudarytų po lygiai atstovų iš politinių partijų. Kai susitarti nepavyko, Petras Leonas pasiūlė kairiosioms partijoms sudaryti draugijos centro komitetą. Tam pritarta, kitaip būtų kentėję pabėgėliai ir tremtiniai. Iki rugpjūčio 1 d. kairieji neatsakė, ar imsis savarankiškai formuoti centro komitetą. Tą dieną nutarta dalį draugijos įstaigų iš Petrogrado perkelti į Voronežą. Rugsėjo 17 d. LDNKŠ centro komitetas nusprendė, kad kairiųjų partijoms nuolat ieškant vien priekabių, jis liks tos pačios sudėties. Daugumą sudarė Tautos pažangos partijos atstovai ir krikščionys demokratai. Deja, blogėjant valstybės politinei padėčiai, pabėgėliai ir tremtiniai komitetą ėmė kaltinti neveiklumu, todėl LDNKŠ veikla nutrūko. Po Spalio perversmo bolševikai užgrobė visas LDNKŠ įstaigas Petrograde, kurios buvo paliktos prižiūrėti įgaliotiniui Liudui Noreikai. Lapkričio mėn. į Voronežą atvyko Lietuvos reikalų liaudies komisariato vadovas Vincas Mickevičius-Kapsukas, šio komisariato tremtinių skyriuje dirbę socialdemokratai Česlovas Petraškevičius, Vaclovas Bielskis bei Vladas Požėla ir perėmė visas likusias LDNKŠ įstaigas.

13 Dokument.

LDNKŠ