Lietuvos socialistų liaudininkų partija

1917 m. kovo 26 d. Lietuvos socialistų liaudininkų partiją Petrograde įkūrė Valstybės Dūmos atstovas Mykolas Januškevičius ir Petras Balys. 1917 m. balandžio 5 d. konferencijoje, remiantis Lietuvos demokratų partijos 1914 m. programa, buvo priimta nauja revoliucinė programa. Partijos laikraščiu tapo Jaunoji Lietuva. Gegužės mėn. konferencijoje Petrograde kairioji partijos srovė pasiekė, kad į programą būtų įtraukta socializmo doktrinos elementų: kritikuojamas kapitalizmas, partijos tikslu paskelbtas socializmas, įgyvendinamas visuomenės švietimu, aktyvinimu, neatsisakoma ir ginkluotos kovos. Pagal programą turėjo būti konfiskuojamos stambiosios gamybos priemonės, dvarininkų žemė nacionalizuojama ir nuomojama. Artimiausias partijos tikslas – sušaukti etnografinės Lietuvos steigiamąjį susirinkimą, paskelbti demokratinę respubliką ir ją sujungti federacijos ryšiais su kita demokratine valstybe. Žymiausi partijos veikėjai buvo Vaclovas Bielskis, Felicija Bortkevičienė, Andrius Bulota, Albinas Rimka, Mykolas Sleževičius, Antanas Sugintas. Gegužės 27 – birželio 3 d. Rusijos lietuvių seime liaudininkai turėjo 90 atstovų iš 320. Seime jie rėmė Lietuvos autonomijos demokratinės Rusijos sudėtyje idėją. Tačiau rugsėjo 27 – spalio 3 d. Antrojoje partijos konferencijoje įvyko skilimas. Dešinieji Mykolas Sleževičius, Felicija Bortkevičienė, Balys Matulionis, Feliksas Kaupas ir Albinas Rimka buvo pašalinti ir įkūrė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją. Po bolševikų perversmo dalis socialistų liaudininkų perėjo į bolševikų pusę, kiti pasmerkė revoliuciją ir, grįžę į Lietuvą, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos arba Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos veikloje, vėliau – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje. Dalis liaudininkų 1918 m. gegužės mėn. Maskvoje įkūrė Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partiją, kuri tęsė veiklą Lietuvoje pogrindžio sąlygomis.

11 Dokument.

Liaudininkai