Rusijos lietuvių seimas

Lietuvių tautos taryba Rusijoje, norėdama išsikovoti didesnį autoritetą, 1917 m. gegužės 27 – birželio 3 d. (birželio 9–16 d.) Petrograde numatė sušaukti Rusijos lietuvių seimą, turėjusį tapti bendros valios reiškėju. Seimui sušaukti ir delegatų rinkimams organizuoti buvo sudaryta komisija iš aštuonių narių: socialdemokratų, socialistų liaudininkų, santariečių ir Tautos pažangos partijų atstovų. Krikščionių demokratų partija komisijoje nedalyvavo protestuodama prieš tai, kad į Lietuvių tautos tarybą nebuvo įsileista Lietuvių katalikų liaudies sąjunga. Į seimą atvyko 336 asmenys, nominuoti arba išrinkti įvairių Rusijos lietuvių bendruomenių. Kaip pažymi istorikas Tomas Balkelis, didžiąją seimo posėdžių laiko dalį užėmė ginčai tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Per pirmąsias pora dienų du kartus salę teatrališkai apleido kairieji, atsisakę pripažinti dešiniųjų kontroliuojamą prezidiumą. Trečią dieną į seimo salę, mojuodami raudona vėliava, įžengė Lietuvių karių sąjungos atstovai ir pareikalavo naujo prezidiumo, kuriame būtų daugiau kairiųjų. Vis dėlto, paskutinę seimo dieną dauguma balsų (140 prieš 128) pavyko priimti dešiniųjų pasiūlytą rezoliuciją, pasisakančią už neutralią ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Protestuodami prieš priimtą rezoliuciją, santariečiai, socialistai liaudininkai ir socialdemokratai užtraukė Marselietę ir išėjo iš salės. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas viešai paskelbė, kad po to, kas atsitiko, nebedalyvaus politikoje. Tačiau likusieji salėje džiaugėsi priimta nepriklausomybės rezoliucija, nutarė kitų klausimų nebesvarstyti ir darbą baigė tautos himnu. Kitą dieną kairieji priėmė savo rezoliuciją už Lietuvos apsisprendimo teisę Rusijos federacijoje. Po seimo tapo aišku, kad Lietuvos ateitį patriotai įsivaizdavo skirtingai. Dešinieji pareikalavo nepriklausomybės, tikėdamiesi, kad Vokietija diktuos taikos sutarties sąlygas, paliesiančias ir Lietuvą. Jie nusivylė Laikinosios vyriausybės pozicija dėl vieningos ir nedalomos Rusijos, ignoruojančia imperijos tautų keliamus reikalavimus. Kairieji (be Mykolo Sleževičiaus) buvo kitos nuomonės. Radikaliausi simpatizavo bolševikams, kurie teigė, kad revoliucija išspręs tautų nepriklausomybės klausimus. Nuosaikius demokratus žavėjo naujos, demokratinės Rusijos idėja, tikintis, kad ir kitoms tautoms bus suteikta autonomija arba nepriklausomybė. Visiškos nepriklausomybės idėja kairiesiems atrodė iškelta ne laiku, utopiška, nes Lietuva buvo okupuota vokiečių.

Nors seimas parėmė daugumą Lietuvių tautos tarybos deklaruotų reikalavimų, tačiau šios institucijos veikla po seimo, galima teigti, 1917 m. birželio mėn. nutrūko.

Rusijos lietuvių seimo priimtos rezoliucijos sulaukė atgarsio 1917 m. rugsėjo 21–29 d. Kijeve vykusiame Rusijos tautų kongrese, kurį organizavo rusų nacionalistai, turėję tikslą įtikinti tautas neatsiskirti nuo Rusijos, o tenkintis tik autonomija. Kongrese dalyvavo santariečių, krikščionių demokratų, socialistų liaudininkų demokratų, Rusijos lietuvių seimo vykdomosios komisijos, sudarytos iš Tautos pažangos partijos, Lietuvių karių sąjungos ir Smolensko lietuvių tarybos narių, atstovai. Latviai, estai, gudai, totoriai ir kiti sutiko tenkintis kultūrine autonomija Rusijos federacijos sudėtyje. Visi devyni lietuvių atstovai vieningai tvirtino, kad lietuvių tauta siekia atkurti nepriklausomą valstybę. Iš pradžių toks atkaklus lietuvių reikalavimas stebino kitataučius kongreso dalyvius, bet galų gale jie pritarė rezoliucijai, kurioje palaikė lietuvių siekius.

10 Dokument.

Seimas