Lietuvos socialdemokratų partija

1916 m. lapkričio mėn. Petrograde įvyko lietuvių socialdemokratų kuopų susivienijimas. Jie prisijungė prie Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) ir įkūrė šios partijos Lietuvių rajoną. Tačiau Lietuvių rajono lyderis Vladas Požėla ir jo bendraminčiai savo nuostatomis skyrėsi nuo rusų bolševikų. Jie dalyvavo Lietuvių tautos mezliavos (rinkliavos – R. S.) fonde, Mažojo Rusijos lietuvių seimo įsteigtos Lietuvių tautos tarybos veikloje, bei po Vasario revoliucijos įkurtame Laikinojo Lietuvos valdymo komitete. Kovo mėnesį prasidėjus partijos radikalizacijai, iš Lietuvių rajono išstojo Antanas Purėnas, Stasys Digrys, Liuda Vienožinskaitė, Antanina Liutkevičaitė. Jie kartu su Česlovu Petraškevičiumi ir Jonu Glemža, atvykus į Petrogradą Zigmui Angariečiui, buvo pašalinti iš Lietuvių rajono. Atskilusieji nuo Lietuvių rajono įkūrė savarankišką Lietuvos socialdemokratų partijos Petrogrado organizaciją, nesusijusią su Rusijos socialdemokratais. Jie tęsė bendradarbiavimą su kitomis lietuvių partijomis: dalyvavo Rusijos lietuvių seime, Lietuvių tautos tarybos veikloje. 1917 m. gegužės mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos Petrogrado organizacija ir socialistai liaudininkai įsteigė Rusijos lietuvių Darbo žmonių tarybą, kuri turėjo pakeisti Lietuvių tautos tarybą. Vienu jos lyderiu tapo į Petrogrado organizaciją taip ir nebeįstojęs socialdemokratas Vladas Požėla. Deja, partija buvo neskaitlinga ir neįtakinga. Nuo Rusijos socialdemokratų nepriklausomos, savarankiškos lietuvių socialdemokratų organizacijos buvo įsteigtos Smolenske ir Tuloje. 1917 m. rudenį jos pateko Lietuvių rajono, suskirstyto Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Lietuvių sekcijomis, įtakon ir atsisakė vadintis Lietuvos socialdemokratų partijos organizacijomis. Kitokia padėtis susiklostė Maskvoje. Nors vietinė lietuvių socialdemokratų organizacija 1917 m. pavasarį prisijungė prie Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų), tačiau neatsisakė Lietuvos socialdemokratų partijos pavadinimo. Ji dalyvavo Rusijos lietuvių seime, pasisakė už Darbo žmonių tarybos įkūrimą, laikėsi kitokios pozicijos dėl Lietuvos ateities, nei bolševikai. Maskvos socialdemokratai ėmė konkuruoti su bolševikiniu Petrogrado Lietuvių rajonu. 1917 m. rugpjūčio mėn. jie organizavo Rusijos lietuvių socialdemokratų internacionalistų konferenciją, kurioje nesėkmingai bandė sutelkti visus lietuvius socialdemokratus į vieningą organizaciją. Po bolševikų perversmo ir Maskvos socialdemokratai prisijungė prie bolševikinių Lietuvių sekcijų, nors buvo dažnai bolševikų kritikuojami dėl savo pozicijų. Tačiau maskviečiai Lietuvos socialdemokratų partijos pavadinimo neatsisakė, nors to reikalavo bolševikų Lietuvių sekcijų centro biuras. Kai 1918 m. bolševikai pasivadino komunistais, dalis Maskvos lietuvių socialdemokratų išstojo iš bolševikų partijos. Vienas iš Maskvos socialdemokratų lyderių Jurgis Smolskis, grįžęs į Lietuvą, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Bolševikai darė įtaką daugumai Lietuvos socialdemokratų partijos Petrogrado organizacijos narių. Jos lyderiai Antanas Purėnas ir Česlovas Petraškevičius dirbo Vinco Kapsuko-Mickevičiaus vadovaujamame Lietuvos reikalų komisariate prie bolševikinės Rusijos Liaudies komisarų tarybos. Petrogrado socialdemokratų organizacijos mažuma, vadovaujama karininko Jurgio Bylos ir Stasio Digrio, neigiamai vertindama bolševikų diktatūrą, pasitraukė iš organizacijos. Jie bandė įsteigti tokią pat organizaciją, kaip Lietuvos socialdemokratų partija, kuri veikė okupuotoje Lietuvoje. Deja, tai jiems nepavyko, nes bolševikai varžė veiklą, o Stasys Digrys net buvo įkalintas. Su bolševikais bendradarbiavę Petrogrado organizacijos socialdemokratai, vadovaujami Antano Purėno, grįžę į Lietuvą dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Dauguma Rusijoje likusių socialdemokratų, ypač darbininkų, tapo bolševikais.

10 Dokument.

Socialdemokratai