1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija
Lietuvos Taryba siekė palengvinti krašto gyventojų padėtį. 1917 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleriui ir administracijai Lietuvoje buvo pasiųstas „didžiųjų Lietuvos vargų“ memorandumas. Jame išdėstytos negerovės rekvizicijų, švietimo, santykių su žmonėmis, miškų eksploatacijos, banditizmo, mokesčių, priverstinių darbų klausimais. Reikalauta, kad kancleris suteiktų Lietuvos Tarybai teisę siūlyti būdus, kaip įveikti negeroves, galimybės tiesiogiai susisiekti su Vokietijos vyriausybe bei lietuvių organizacijomis užsienyje. Vokiečių reakcijos į memorandumą nesulaukta. Lietuvos Taryba ėmėsi žygių savo autoritetui sustiprinti. 1917 m. spalio 18–20 d. Stokholmo lietuvių konferencijoje Lietuvos Taryba buvo pripažinta aukščiausia ir teisėta lietuvių tautos politine institucija, kuriai pavesta vadovauti valstybės atkūrimui. 1917 m. lapkričio 2–10 d. Berno-Lozanos lietuvių konferencijoje jos dalyviai pasisakė už nepriklausomybę, dauguma balsavo už konstitucinę monarchiją. Lapkričio viduryje Lietuvos Tarybos prezidiumo delegacija Berlyne susitiko su generolu E. Liudendorfu, tačiau karinės vadovybės siūlymas skirti Lietuvos Tarybai tik okupacinės valdžios pagalbininkės vaidmenį lietuvių netenkino. Vis dėlto, lapkričio 29 d., vadovaudamasis taikos su Rusija sumetimais ir išreikšdamas Vokietijos nuosaikių parlamentarų valią, naujas kancleris G. Hertlingas Lenkijai, Lietuvai ir Kuršui pripažino apsisprendimo teisę. Gruodžio 1 d. Lietuvos Tarybos delegacija buvo priimta Vokietijos užsienio reikalų žinyboje, su jos darbuotojais sudaryta pirma sutartis. Lietuvos Taryba galėjo skelbti nepriklausomybės atkūrimą, tačiau turėjo sudaryti su Vokietija karinę bei komunikacijos konvencijas ir išlaikyti bendras muitų bei pinigų sistemas. Lietuvos Taryba iškėlė tokias sąlygas: Vokietija turėtų pripažinti Lietuvą iki Taikos konferencijos, o sprendimus dėl valstybės formos, sienų ir ryšių su Vokietija turėtų patvirtinti Steigiamasis Seimas. Gruodžio 10 d. Lietuvos Tarybos delegacijai, pakviestai į Kauną, karinės vadovybės būstinę, vokiečiai pareiškė, jog gruodžio 1 d. susitarimas netenkina karinės vadovybės. Jų naujai pasiūlytoje formuluotėje buvo akcentuojama ne Lietuvos nepriklausomybė, o tik jos atpalaidavimas nuo buvusių valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis; neminimas Vilnius kaip sostinė; nenumatytas Steigiamojo Seimo vaidmuo Lietuvos santykiuose su kitomis valstybėmis. Lietuvių tai netenkino, tačiau, negalėdama pasipriešinti, Lietuvos Tarybos delegacija grįžo į Vilnių su nauju projektu. Nors posėdyje kilo aštrių ginčų, tačiau gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė dviejų dalių pareiškimą. Pirmoje dalyje, remiantis Vilniaus konferencijos nutarimu, buvo skelbiama Lietuvos nepriklausomybė su sostine Vilniuje ir atsipalaidavimas nuo visų buvusių valstybinių ryšių. Antroje dalyje Lietuvos Taryba prašė Vokietijos apsaugos ir pagalbos bei stojo už amžiną ir tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe.

13 Dokument.

Gruodžio 11 d. deklaracija