Katalikų bažnyčia ir krikščioniškoji demokratija
Vokiečių okupacinė valdžia turėjo skaitytis su Katalikų bažnyčia. Kadangi vokiečiai ketino bažnytinę struktūrą šiek tiek išlaisvinti nuo lenkų įtakos, jie parėmė Žemaičių vyskupijos lietuvišką centrą Kaune. 1916 m. rugpjūtį iš Rusijos grįžo aktyvus lietuvybės interesų gynėjas vyskupas Pranciškus Karevičius. Prasidėjo masinis politinis krikščioniškas veikimas provincijoje. Vyskupas iš kunigų reikalavo steigti katalikiškas organizacijas, nurodė kiekvienoje parapijoje įkurti parapijos komitetą. Bažnytiniai renginiai, vyskupo vizitacijos virsdavo masinėmis patriotinėmis manifestacijomis. Gimnazijų moksleiviai Vilniuje susitelkė į ateitininkų kuopeles. 1915 m. vasarą Šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko jų konferencija. Susitarta, kas vyks į Rusiją, o kas liks Lietuvoje. Krašte likę krikščionių demokratų veikėjai A. Stulginskis, O. Matulaitytė (vėliau Stulginskienė), P. Grajauskas, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, P. Dovydaitis, K. Ruginis sudarė Vilniuje ir kituose miestuose politinius veiklos branduolius. Lietuvių krikščionių demokratų partijos istorijos tyrėjas A. Gražiūnas minėtus pasilikusiuosius laikė faktiniu partijos Centro komitetu, o kunigas M. Krupavičius – slaptu krikščionių demokratų centru, vadovavusiu ateitininkų pasipriešinimui okupaciniam režimui. Okupacinė vokiečių valdžia, toleravo krikščionis demokratus, siūlė jiems leisti laikraštį. Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigiamoji konferencija įvyko po Vilniaus lietuvių konferencijos, 1917 m. rugsėjo 23 d. Tą dieną įsteigta Lietuvių krikščionių demokratų partija, išrinktas jos Centro komitetas, patvirtinta programa. Krikščionys demokratai laikėsi tradicinių pažiūrų: deklaravo rūpinimąsi liaudimi, smerkė nedorus kovos būdus, numatė demokratišką nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrimą. Buvo sukurta pasaulietinė partija, kurioje dvasininkija nebeturėjo privilegijų. 1917 m. pabaigoje Vilniuje pradėtas leisti neoficialus krikščionių demokratų partijos savaitraštis „Tėvynės sargas“, tačiau iki 1918 m. rudens partija realiai organizuotis negalėjo. Vilniuje ją reprezentavo Centro komitetas. Svarbiems klausimams iškilus, buvo šaukiami platesni posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ne tik Centro komiteto nariai. Tačiau iš Rusijos grįžus ten įkurtos Lietuvių krikščionių demokratų partijos vadovams, teko 1918 m. lapkričio 20 d. sušaukti konferenciją, kad būtų suderintos abiejų partijos šakų pozicijos. Grįžusiųjų radikalumas sukėlė partijos krizę, tačiau pradėjus platų visuomenės organizavimo darbą, katalikiškumas ir socialinis radikalumas, ypač vykdant žemės reformą, Lietuvių demokratų partiją pavertė įtakingiausia politine jėga.

14 Dokument.

Krikščioniškoji demokratija