1918 m. lapkričio 5 d. Valstybės Taryba pavedė A. Voldemarui sudaryti Vyriausybę. Lapkričio 11 d. ji buvo patvirtinta. Ministrais tapo Tautos pažangos partijos nariai (švietimo – J. Yčas, finansų – M. Yčas, žemės ūkio – J. Tūbelis, vidaus reikalų – V. Stašinskas) ir vienas Santaros atstovas (teisingumo – P. Leonas). Ministras pirmininkas ėjo ir užsienio reikalų ministro pareigas. Lapkričio 14 d. A. Voldemaras perskaitė Vyriausybės deklaraciją. Jis Lietuvos nepriklausomybę siejo su JAV Prezidento Vudrou Vilsono taikos programa ir būsimos Tautų Sąjungos veikimu. Valstybės kūrimo darbas turėjo prasidėti „iš viršaus“ – pirmiausia kuriant centrines įstaigas, o vėliau miestų ir kaimų savivaldą. Tai įvykdžius, buvo planuojama nedelsiant surengti rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Tačiau šį Vyriausybės kabinetą ištiko krizė. Gruodžio 20 d. A. Voldemaras su finansų ministru M. Yču išvyko į Berlyną. Tai padaryti jį įpareigojo Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimas sudaryti Lietuvos delegaciją Paryžiaus taikos konferencijoje ir jai vadovauti. Taryba įgaliojo A. Voldemarą išvykti trims mėnesiams. Tačiau visuomenė to nežinojo. Prie Vilniaus artinosi Raudonoji armija, todėl Vyriausybė nutarė persikelti į Kauną. Gruodžio 21 d. į Berlyną išvyko ir A. Smetona. Sumaištį sukėlė gen. K. Kondratavičius, kuris gruodžio 22 d. paskelbė, jog Krašto apsaugos ministerija iškeliama į Gardiną, karininkai paleidžiami atostogų, o pats su kasa dingo. Visuomenei atrodė, kad Vyriausybė pabėgo. Iš tikrųjų ji nustojo egzistuoti. Tuomet Valstybės Taryba pavedė kairiųjų pažiūrų politikui M. Sleževičiui sudaryti naują Vyriausybę. Antroji Vyriausybė patvirtinta gruodžio 27 d. Ji buvo koalicinė, kadangi ministrais tapo trys socialdemokratai (M. Biržiška, A. Janulaitis, J. Paknys), 2 socialistai liaudininkai demokratai (M. Sleževičius, J. Vileišis), 1 gudų socialistas (J. Varonka), 2 krikščionys demokratai (V. Čarneckis, A. Stulginskis), 1 santarietis (P. Leonas), 1 Tautos pažangos atstovas (J. Tūbelis), 3 nepartiniai (J. Šimkus, J. Šimoliūnas, M. Velykis). Be to, Vyriausybę sudarė į užsienį deleguoti ministrai ir viceministrai: 1 krikščionis demokratas (Z. Starkus), 2 tautinių mažumų atstovai žydai (S. Rozenbaumas, J. Vygodskis), 2 Tautos pažangos atstovai (M. Yčas, A. Voldemaras). Svarbiausias šios Vyriausybės uždavinys buvo rinkimų į Steigiamąjį Seimą organizavimas. Planuodama įgyvendinti žemės reformą, ir kitas socialines pertvarkas, Vyriausybė siekė sumažinti bolševizmo idėjų populiarumą skurdžiausiuose sluoksniuose. Be to, ši Vyriausybė pirmą kartą paskelbė atsišaukimą, raginantį Lietuvos piliečius ginti nepriklausomybę. 1919 m. sausio 2 d. M. Sleževičiaus kabinetas nusprendė palikti Vilnių, persikėlė į Kauną.

13 Dokument.

Pirmosios vyriausybės