Politikos centrai: nuo autonomijos iki nepriklausomybės pareiškimų

Lietuvių dešinieji pagrindine kliūtimi Lietuvos politinei ateičiai tebelaikė Lenkiją, todėl atramos ieškojo Rusijos panslavistinėje doktrinoje. Pagal ją germaniškas valstybes reikėjo nustumti į Vakarus, o jų vietoje turėjo susidaryti slaviškos valstybės. Išaugus Rusijos įtakai ir susilpnėjus Vokietijos reikšmei prie Baltijos bei Lenkijoje, lietuviai tikėjosi  politinės autonomijos. Šie lūkesčiai atsispindėjo 1914 m. rugpjūčio 17 d Vilniaus lietuvių priimtoje „Gintarinėje deklaracijoje“. Jos autoriai S. Šilingas, J. Basanavičius, D. Malinauskas išreiškė lojalumą Rusijai, pageidavo, kad Lietuva būtų Rusijos tautų sąjungos dalis. Tačiau prorusiškai orientacijai pasipriešino lietuvių radikalai. Rugsėjo pradžioje Vilniuje įvyko slaptas lietuvių politinių partijų bei srovių atstovų susirinkimas, kuriame pripažinta, jog deklaracijos nuostatos netinkamos, Lietuvos ateities klausimus turėtų svarstyti bendras politinis komitetas. Konservatoriai siūlė išplėsti S. Šilingo iniciatyva jau veikiantį Lietuvių politikos centrą. Tačiau dalis demokratų ir socialdemokratų įsteigė savo komitetą. Amerikos lietuvių politikai atidžiai sekė įvykių eigą. 1914 m. rugsėjo 21–22 d. Čikagoje jie sušaukė Amerikos lietuvių seimą, kuriame pareikalavo suteikti Lietuvai kuo plačiausią autonomiją, įkurta Amerikos lietuvių tautos taryba. 1915 m. spalio 8–11 d. Stokholme vykusioje Pirmoje lietuvių konferencijoje (dalyvavo M. Yčas, S. Šilingas, J. Gabrys) Amerikos lietuvių tautos taryba, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas Rusijoje ir Lietuvių informacijos biuras (nuo 1915 m.  veikęs Šveicarijoje, vadovaujamas J. Gabrio) buvo įpareigoti „nuplėšti nuo savęs visus svetimus rūbus ir skudurus“. Netrukus 1916 m. vasario 12–14 d. Fribūre (konspiracijos sumetimais nurodžius Berną ir kovo 1–5 d.) įvykusioje konferencijoje nutarta Taikos konferencijoje reikalauti Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Lietuvoje veikę politikai LDK atkūrimo projektais-atsišaukimais iškėlė buvusios Lietuvos valstybės teisių paveldėjimo klausimą. S. Banaičio vadovaujama konservatyvi grupė Kaune 1916 m. sausio 6 d. išleido „Postulatus“ ir „Savivaldės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konstitucijos pamatus“. Radikalai kartu su gudų, lenkų ir žydų demokratais bei socialistais (J. Vileišis, J. Šaulys, A. Janulaitis, broliai Luckevičiai, V. Lastauskas, A. Zaštautas, C. Šabadas ir kt.) 1915 m. gruodžio 19 d. bei 1916 m. vasario mėn. Vilniuje paskelbė „Atsišaukimą-Universalą“ bei atsišaukimą „Piliečiai“. Konservatorių „Postulatuose“ minimos lietuvių, latvių ir gudų tautos, kurias turės suvienyti savarankiškos LDK su savu valdovu, idėja. „Konstitucijos pamatuose“ buvo deklaruojama konstitucinė monarchija. Radikalų „Atsišaukime-Universale“ pasisakyta už LDK atkūrimą dalyvaujant visoms tautoms. Atsišaukime „Piliečiai“ jau plėtojama savarankiškos LDK idėja.

13 Dokument.

Politikos centrai