Namai » 1920–1940: » IV Seimas
IV Seimas
IV Seimas (1936–1940). Skaudūs pasaulinės ekonominės krizės padariniai, politiniai ir socialiniai sukrėtimai paskatino prezidentą Antaną Smetoną 1936 m. sušaukti naują Seimą. Prieš sušaukdamas IV Seimą, prezidentas išleido kelis įstatymus, kurių tikslas buvo užtikrinti rinkimų sėkmę ir neleisti, kad į tautos atstovybę patektų opozicijos atstovų. 1936 m. pavasarį buvo pasiruošta: savivaldybėse vyravo tautininkai, o jos pačios buvo tiesiogiai valdomos Vidaus reikalų ministerijos, spauda užčiaupta, opozicinės partijos uždarytos. Kandidatus į IV Seimą iškėlė valdžios kontroliuojamos savivaldybės. Opozicija rinkimus boikotavo kaip nedemokratiškus. Jos viltys, kad rinkimuose dalyvaus labai mažai žmonių, nepasiteisino. Balsavo 68,3 proc. visų turinčiųjų teisę balsuoti. Matyt, rinkėjus sukviesti prie balsadėžių padėjo ir pasų antspaudavimas. IV Seimo nariai oficialiai buvo vadinami „tautos atstovais“, nes, pasak valdžios, jie išrinkti remiantis ne partija, o tautine vienybe. Prie termino „Seimo nariai“ grįžta 1938 m. Konstitucijoje. Daugiau nei pusė IV Seimo narių buvo valstybės tarnautojai. Jame nebuvo frakcijų ir opozicijos. Pirmas posėdis sušauktas 1936 m. rugsėjo 1 d., o rugsėjo 23 d. išrinktas nuolatinis prezidiumas (pirmininkas Konstantinas Šakenis). Lapkričio 4 d. IV Seimas priėmė Švietimo ministerijos parengtą Vytauto Didžiojo universiteto statutą, padarydamas nuolaidų Teologijos-filosofijos fakultetui, apribodamas autonomiją ir išplėsdamas Senato kompetenciją. Lapkričio 10 d. didele balsų persvara priimtas priverčiamojo darbo stovyklų įstatymas. 1938 m. Konstitucija nebuvo parengta IV Seime, tačiau jame ji buvo nesvarstant ir kone visais balsais priimta. Konstitucija skelbė, jog Lietuvos valstybė yra respublika. Žodžio „demokratinė“ pašalinimas iš teksto reiškė formalų demokratinės santvarkos atsisakymą. 1940 m. IV Seimas posėdžiavo nuo vasario 15 d. iki gegužės pabaigos. Per visą kadenciją tautos atstovai priėmė apie 160 įstatymų, kurie buvo suderinti su Vyriausybe. Aukščiausioji įstatymų leidžiamoji valdžia išliko prezidento Antano Smetonos rankose. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. liepos 1 d. aktu einantis prezidento pareigas Justas Paleckis paleido Lietuvos Respublikos IV Seimą.