I Seimas (1922–1923). Nors 1922 m. spalio 10–11 d. vykusius rinkimus į I Seimą laimėjo krikščionių demokratų blokas (gavo 38 iš 78 vietų), jam nepavyko suformuoti absoliučią daugumą turinčios koalicijos, trūko kelių vietų. Lapkričio 13 d. I Seimas pradėjo darbą. Renkant laikinąjį Seimo prezidiumą, dalyvavo tik krikščionių demokratų blokas. Prezidiumo pirmininku išrinktas krikščionis demokratas Leonas Bistras. Laikas bėgo, I Seimui nesisekė pradėti efektyvią veiklą, o laikinajam prezidiumui – suvienyti frakcijas konstruktyviam darbui. Didžiosioms frakcijoms nesusitarus ir deryboms nutrūkus, 1922 m. gruodžio 21 d. vien krikščionių demokratų bloko balsais prezidentu išrinktas Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas Aleksandras Stulginskis. Opozicija griežtai atsisakė tai pripažinti. I Seimo frakcijoms bergždžiai ginčijantis dėl prezidento rinkimų interpretacijos, 1923 m. sausio 23 d. pagaliau buvo išrinktas nuolatinis I Seimo prezidiumas. Jo pirmininku liko Leonas Bistras. Keletą mėnesių tęsiantis frakcijų nesutarimams, šalį valdė dar 1922 m. pradžioje Steigiamojo Seimo suformuota, bet jau I Seimo pirmame posėdyje atsistatydinusi Vyriausybė. 1923 m. vasario pabaigoje Seimo prezidiumas pavedė Ernestui Galvanauskui sudaryti nuolatinę Vyriausybę. Nauja ministrų kabineto sudėtis mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnės. Pasikeitė žydų reikalų ministras. Juo tapo Kauno apygardos teismo narys Bernardas Fridmanas. Tačiau ši kandidatūra buvo nepriimtina I Seimo žydų frakcijai, kuri perėjo į opoziciją. Kovo 9 d. priešpaskutiniame I Seimo posėdyje Ernestas Galvanauskas pristatė Vyriausybės deklaraciją, kuri turėjo gauti I Seimo daugumos pritarimą. 38 Seimo nariai (krikščionių demokratų blokas) jai pritarė, ir 38 (socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, darbininkų kuopos, lenkų ir žydų frakcijos) buvo prieš. Vyriausybės deklaracija buvo atmesta. Toliau dirbti I Seimas negalėjo. 1923 m. kovo 13 d. įvyko paskutinis I Seimo posėdis, kuris truko vos dvi minutes. Seimo pirmininkas Leonas Bistras perskaitė prezidento Aleksandro Stulginskio ir Vyriausybės vadovo Ernesto Galvanausko pasirašytą įsakymą, kuriuo I Seimas buvo paleistas. Rinkimus į II Seimą prezidentas paskyrė tų pačių metų gegužės 12–13 dienomis. Padrikas I Seimo darbas tiesiogiai prisidėjo prie parlamento kaip institucijos diskreditavimo parlamentarizmo tradicijų stokojančioje, ką tik nepriklausomybę atkūrusioje demokratinėje Lietuvos Respublikoje. Opozicija net mąstė apie valstybinį perversmą. Į Steigiamąjį Seimą ir I Seimą neišrinkti Tautos pažangos partijos lyderiai Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir Vincas Krėvė-Mickevičius perversmo ketinimui įgyvendinti paramos ieškojo net tarp Lietuvoje akredituotų svetimos valstybės diplomatų. Ši idėja kol kas nebuvo įgyvendinta.

13 Dokument.

I Seimas