II Seimas (1923–1926). Rinkimų į II Seimą kampanija buvo karingesnė. Krikščionys demokratai visomis išgalėmis siekė gauti daugumą, rūpinosi paveikti rinkėjas moteris, vyskupai paragino tikinčiuosius dalyvauti rinkimuose. Valstiečiai liaudininkai atsisakė socializmo retorikos, pabrėžė ūkininkų, kaimo gyventojų reikalų pirmenybę, siūlė radikalizuoti žemės reformą. Darbininkų kuopų (o iš tikro, pasislėpusių komunistų) ir radikalių sionistų sąrašai valdžios buvo pašalinti dar iki rinkimų. 1923 m. gegužės 12–13 d. išrinktame II Seime visišką daugumą (40 vietų iš 78) turėjo krikščionių demokratų bloko atstovai. Birželio 15 d. įvyko II Seimo atidaromasis posėdis. Birželio 19 d. prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis. II Seimo pirmininkais buvo krikščionių demokratų bloko atstovai Antanas Tumėnas, Justinas Staugaitis, Vytautas Petrulis ir valstietis liaudininkas Jonas Staugaitis. 1923 m. birželio 21 d. prezidentas pakvietė II Seimo frakcijas tartis dėl Vyriausybės sudarymo. Krikščionys demokratai pasiūlė liaudininkams į Vyriausybę deleguoti du ministrus. Šiems sutikus, birželio 29 d. Ernestas Galvanauskas sudarė naują koalicinį kabinetą. Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija nebuvo tvirta. Jos žlugimo pretekstu tapo Tomo Naruševičiaus pasiūlytas Lietuvos geležinkelių tinklo išplėtimo projektas, kuriam pritarė ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Krikščionys demokratai projekto nepalaikė. Ernestas Galvanauskas reagavo į tai, kaip į nepasitikėjimą. 1924 m. birželio 10 d. jis įteikė prezidentui atsistatydinimo pareiškimą. Krikščionys demokratai apsisprendė kraštą valdyti vieni. 1924 m. birželio 18 d. Antano Tumėno sudarytoje Vyriausybėje tebuvo tik jie ir nepartiniai. Taip atsitiko ir vėlesniuose Vytauto Petrulio bei Leono Bistro vadovaujamuose kabinetuose. II Seime liaudininkams nepavykus inicijuoti politinę santvarką demokratizuojančių įstatymų priėmimo, jie perėjo prie atviros priešpriešos su krikščionimis demokratais. Tai trikdė konstruktyvų įstatymų leidybos darbą, išryškino dar nebrandžios politinės sistemos problemas, ne visada tenkino visuomenės lūkesčius. II Seime pasiekti kompromiso dažniausiai nepavykdavo, todėl valdančioji krikščionių demokratų dauguma primesdavo savo valią. Nepaisydamas sunkumų, II Seimas dirbo visą kadenciją: tvirtino ministrų kabinetų sudėtį, aprobavo kasmetinius biudžetus, priėminėjo ir tobulino ūkio, socialinę, švietimo bei kultūros sritis reglamentuojančius įstatymus ir jų pakeitimus. Parlamento dauguma, vadovaudamasi savo ideologija ir iš dalies apribodama 1922 m. Konstitucijoje užtikrintas piliečių teises ir laisves, sugebėjo prižiūrėti valdžios įgyvendinimą. Atsispirta radikaliai kairiųjų įtakai, apribotas priešvalstybinių komunistinių jėgų poveikis valstybei. II Seimas pasiekė sutarimą esminiais užsienio politikos klausimais dėl Klaipėdos krašto, santykių su Vatikanu, prieštaringai vertintos sutarties su SSRS.

13 Dokument.

II Seimas