III Seimas (1926–1927). 1926 m. gegužės 8–9 d. vykusius rinkimus į III Seimą laimėjo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, sudariusi koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija. III Seimas darbą pradėjo birželio 2 d. Seimo pirmininku išrinktas valstietis liaudininkas Jonas Staugaitis. Birželio 13 d., dar nepradėjus dirbti kairiųjų vyriausybei, aktyviau ėmė veikti pogrindyje esantys komunistai. Jie įsiveržė į socialdemokratų organizuotą bedarbių mitingą Kauno rotušėje. Mitinguojantys persikėlė į gatvę, kur buvo iškelta raudona vėliava su šūkiu Tegyvuoja Lietuvos komunistinė respublika. Demonstrantai žygiavo gatvėmis, giedodami Internacionalą. Nors policija nelinko jų drausminti, buvo apmėtyta akmenimis, keli policininkai sužeisti. Šiuos įvykius pasmerkė socialdemokratų ir liaudininkų spauda, krikščionys demokratai skleidė jiems naudingą istoriją apie demonstrantų nepagarbą generolui Jonui Bulotai. Birželio 15 d. prezidentas Kazys Grinius pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino Mykolo Sleževičiaus vadovaujamą Vyriausybę. Jos branduolį sudarė liaudininkai. Socialdemokratams atiteko dvi ministerijos. Birželio 17 d. III Seimas priėmė Karo padėties panaikinimo įstatymą. Palikta vieno kilometro platumo juosta prie demarkacijos linijos, kur šis įstatymas dar veikė. Liepos 6 d. priėmus amnestijos įstatymą, į laisvę paleisti komunistai ėmė drumsti kairiosios valdžios ramybę. 1926 m. rudenį opozicijoje esantys krikščionys demokratai ir tautininkai užvertė valdančiąją koaliciją interpeliacijomis. Ypač kritikuoti socialdemokratai vidaus reikalų ministras Vladas Požėla dėl stabilumo neužtikrinimo, o švietimo ministras Vincas Čepinskis dėl ketinimų steigti daugiau lenkiškų mokyklų. Nesantaiką tarp valdžios ir opozicijos paaštrino lapkričio 21 d. Kaune buvo surengta dešiniųjų studentų demonstracija, kurios metu įvyko atviras susidūrimas su policija. Daug dėmesio skirdamas šiai demonstracijai, gruodžio 3 d. Augustinas Voldemaras ragino III Seimo narius nuversti Vyriausybę. Likus kelioms dienoms iki valstybės perversmo, grupė III Seimo atstovų pateikė interpeliaciją dėl Vinco Grigaliūno-Glovackio ir Povilo Plechavičiaus arešto. Mat, šie leido laikraštį Tautos valia, kuriame skelbė Lietuvai gresiantį komunizmo pavojų, kritikavo kairiųjų valdžią. Nors pirmais Seimo darbo mėnesiais šalis tapo demokratine valstybe (panaikinta karo padėtis, cenzūra ir kiti demokratinių laisvių ribojimai), tačiau naujoji valdžia neišvengė klaidų: išleido į laisvę už komunistinę veiklą nubaustus asmenis, apribojo saugumo policiją, paleido į atsargą dalį karininkų, ketino nebemokėti algų dvasininkams. Įtampa pasinaudojo susivienijusi opozicija, kuri karininkų pagalba įvykdė 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą. Valdžioje įsitvirtinę tautininkai ir krikščionys demokratai ėmė smerkti demokratinio parlamento idėją. Valstybė pasuko į autoritarizmą. 1927 m. balandžio 12 d. prezidento Antano Smetonos aktu III Seimas buvo paleistas.

14 Dokument.

III Seimas