VI Lietuvos Respublikos Seimas (1992–1996): grįžo postkomunistai. 1992 m. rinkimuose pergalę pasiekė postkomunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija. Seime įsitvirtino tie, kurie per administracines struktūras realiai valdė valstybę visus pustrečių Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo metų. Seimo pirmininku išrinktas Algirdas Brazauskas, o Bronislovas Lubys tapo ministru pirmininku. 1992 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas įstatymas Seimo komitetams sudaryti ir įteisinti. Įstatymų rengimas, tobulinimas, ekspertizės iš Seimo plenarinių posėdžių ir frakcijų persikėlė į komitetus. Komitetai buvo sudaromi pagal proporcingo atstovavimo politinėms jėgoms principą. 1993 m. vasario 14 d. vykusius Prezidento rinkimus laimėjus Algirdui Brazauskui, Seimo pirmininku tapo pavaduotojo pareigas ėjęs  Česlovas Juršėnas. 1993–1994 m. atskiromis dalimis priimtas Seimo statutas, nustatęs vidinę Seimo struktūrą, įtvirtinęs opozicijos teises, apkaltos procedūras. Šios kadencijos metu priimti svarbiausi įstatymai, reglamentavę valdžios institucijų ir savivaldos struktūrą bei funkcijas, reformavę teismų sistemą, sukūrę parlamentinės kontrolės mechanizmą. Pirmenybė buvo teikiama valstybinės nuosavybės privatizavimui. Nepasiteisinusi privatizacija už investicinius čekius 1995 m. buvo keičiama privatizacija už grynuosius pinigus. Remdamasi Seimo nutarimu, 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuva įteikė Europos Sąjungai oficialią paraišką dėl narystės. Tą patį mėnesį buvo sustabdytos Lietuvos akcinio inovacinio ir Litimpeks bankų veiklos operacijos. Vyriausybės vadovas Adolfas Šleževičius atsiėmė savo indėlį iš Inovacinio banko prieš pat sustabdant jo veiklą, o vėliau grąžino jį į jau bankrutavusį banką. Prezidentui Algirdui Brazauskui pareikalavus atsistatydinti, ministras pirmininkas to nepadarė. Siekdamas išsaugoti stabilumą valstybėje ir valdančiojoje partijoje, prezidentas kreipėsi į VI Seimą dėl Adolfo Šleževičiaus atstatydinimo. Už atstatydinimą balsavo dauguma Seimo narių. Nauju ministru pirmininku buvo išrinktas Laurynas Mindaugas Stankevičius. Žemės ūkio srityje valdžią perėmusi Lietuvos demokratinė darbo partija orientavosi į vietoj kolektyvinių ūkių susikūrusių bendrovių lėtą transformaciją. Teigdami, kad siekia užtikrinti buvusį žemės ūkio gamybos mastą ir ūkių efektyvumą, įtakingi Seimo agrarininkai stabdė šeimos ūkių kūrimąsi ir įstatymų pakeitimais siekė užtikrinti buvusių kolūkių vadovų ir jiems artimų grupių interesus. Opozicija nuolat kritikavo valdančiosios partijos politiką už per mažą dėmesį kovai su korupcija, privačios nuosavybės atkūrimo ir rinkos reformų atidėliojimą. Tokiai kritikai pagrindą sudarė pati valdančioji dauguma, vykdydama lėtų, neryžtingų reformų politiką. Išplito neprižiūrimos privačių asmenų finansinės piramidės, o daugelio bankų finansinė veikla sunaikino santaupas  ir indėlius. Žemės grąžinimas ir nuosavybės atkūrimas buvo apsunkinti, keičiant įstatymus, įveliant savininkus į nesibaigiančias biurokratines procedūras.

8 Dokument.

VI Seimas