Tiesioginėmis Lietuvių mokslo draugijos pirmtakėmis laikytinos dvi už Lietuvos ribų susikūrusios draugijos. Tai 1885 m. Prūsijoje įsteigta „Birutė“ ir po metų Baltimorėje pradėjusi veikti Lietuviškoji mokslo draugystė Amerikoje. Šios draugijos dar nebuvo mokslinės, o labiau kultūrinės. Tiesiogiai Lietuvių mokslo draugijos idėją Jonas Basanavičius paskleidė 1902 m. Varpe. Tačiau tik 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą, į Vilnių grįžus Jonui Basanavičiui, buvo išrinktas komitetas draugijos įstatams parengti. Jį sudarė Jonas Basanavičius, Povilas Matulionis, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis ir kun. Juozas Stankevičius. Įstatuose pažymėta, jog draugija imsis tyrimų lietuvių antropologijos, etnografijos, archeologijos, istorijos, geografijos, statistikos, geologijos, botanikos ir biologijos bei kitų gamtos mokslų srityse. Tikėtasi, jog draugija ateityje galėtų tapti Lietuvos mokslų akademija.

Lietuvių mokslo draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko 1907 m. balandžio 4 d. Jame dalyvavo nariai steigėjai Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Pranas Mašiotas, Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Antanas Smetona ir Povilas Matulionis. Atvyko apsisprendę tapti draugijos nariais kun. Juozas Tumas, kun. Justinas Staugaitis, Jonas Gediminas Beržanskis, kun. Aleksandras Dambrauskas, kun. Kazimieras Šaulys, Vladas Nagevičius, Andrius Domaševičius, Antanas Žmuidzinavičius, Eduardas Volteris ir kt. Iš pat pradžių į draugiją įstojo 86 žmonės, tarp kurių buvo ir keletas kitataučių mokslininkų. Valdybos pirmininku išrinktas Jonas Basanavičius, šias pareigas ėjęs iki mirties (1927).

1918 m. liepą vienu iš svarbiausių Lietuvos Valstybės Tarybos veiklos uždavinių buvo Vilniaus universiteto atkūrimas. Nors vasaros pabaigoje vyriausioji vokiečių valdžia patvirtino universiteto planą ir biudžetą, klausimas iš esmės nebuvo sprendžiamas. Spalio 2–4 d. vykęs Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas nutarė steigti Vilniuje Aukštuosius mokslo kursus, kuriuose jaunimas galėtų pasirengti stojimui į universitetą. Į laikiną universiteto kuratoriumą išrinkti Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis, Pranas Mašiotas ir Vincas Čepinskis. Gruodžio 14 d. Lietuvos aidas pranešė, jog, Lietuvos Valstybės Tarybai priėmus Vilniaus universiteto statutą, aukštoji mokykla turėjo veikti nuo 1919 m. sausio 1 d. Organizacinis darbas patikėtas Mykolui Biržiškai ir Vincui Čepinskiui, kuriems teko glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos Valstybės Tarybos ir Lietuvių mokslo draugijos universiteto komisijomis. Deja, sėkmingą veiklą nutraukė lenkų ir bolševikų įsiveržimas į Vilnių. Didesnė dalis Lietuvių mokslo draugijos narių iš Vilniaus persikėlė į Kauną.

Po Vilniaus krašto įtraukimo į Lenkijos sudėtį, Lietuvių mokslo draugijos veikla buvo varžoma. Uždraudus gauti narių įnašus iš Lietuvos, draugijos materialinė padėtis blogėjo. Nuo 1932 m. ji nebeįstengė leisti metraščio Lietuvių tauta. Mirus Jonui Basanavičiui, draugijai įvairiu laiku vadovavo Danielius Alseika, Bronius Untulis, Marcelinas Šikšnys, kun. Antanas Viskanta. 1938 m. pradžioje Lenkijos vidaus reikalų ministras uždraudė Lietuvių mokslo draugijos veiklą, tačiau kovo 19 d. Lietuvos vyriausybei priėmus Lenkijos ultimatumą, užmezgus diplomatinius santykius, draugijai vėl leista veikti nauju – Lietuvių mokslo mylėtojų – draugijos pavadinimu. 1939 m. atgauta dalis draugijos turto, biblioteka, archyvas, muziejus.

17 Dokument.

Lietuvių mokslo draugija