Namai » Iki 1918 m. » Uždarius VU
Uždarius VU
Vilniaus senienų muziejus, Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, Varniai, Vilniaus mokslo bičiulių draugija
Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus imperatoriškąjį universitetą (1832 m.) bei Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademiją (1842 m.), o Vilniaus Romos katalikų dvasinę akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą (1842 m.), Lietuvoje neliko aukštųjų mokyklų. Po represijų laikotarpio imperijos valdininkai ėmėsi priemonių, kad į savo pusę palenktų vietos bajoriją. Buvo atkreiptas dėmesys ir į mokslo tiriamąjį darbą šiame krašte. Todėl 1855 m. pagaliau gautas leidimas grafui Eustachijui Tiškevičiui (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) steigti Vilniaus senienų muziejų, o prie jo ir Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją. Šių institucijų įkūrimo dokumentus pasirašė Rusijos imperatorius Aleksandras II. Jos sudarė sąlygas telkti krašto inteligentiją bei mokslininkus bendrai veiklai, t. y. saugoti senovės paminklus, tirti kraštą istoriniu, prekybiniu, pramoniniu, gamtotyriniu, žemės ūkio, statistiniu požiūriais. Tačiau svarbiausias E. Tiškevičiaus ir jo bendraminčių tikslas buvo Vilniaus universiteto atkūrimas. Deja, po 1863–1864 m. sukilimo komisijos veikla buvo suvaržyta, o 1865 m. visai nutraukta. Senienų muziejaus eksponatai išvežti į Rumiancevo muziejų Maskvoje. Dalis jų palikta 1864 m. įsteigtai Vilniaus archeografijos komisijai ir Vilniaus viešajai bibliotekai.
Vilniaus archeologijos komisijos vadovybė atkreipė dėmesį į Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, kurį tikruoju komisijos nariu išrinko 1858 m. (Vyskupas jau buvo išleidęs istorinį veikalą Žemaičių vyskupystė). Manoma, jog Valančius bandė kurti Žemaičių mokslo akademiją Varnių dvasinės seminarijos pagrindu, sutelkė ten išsilavinusius žmones. Deja, po pralaimėto sukilimo į Sibirą buvo ištremtas seminarijos rektorius Juozapas Silvestras Dovydaitis, švietėjai Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas, Vladimiras Andrijevskis (Andriejauskis), Dominykas Bociarskis (Dominik Bociarski), o vyskupijos centras perkeltas į Kauną.
Su uždarytu Vilniaus universitetu, Vilniaus archeologijos komisija ir Senienų muziejaus veikla savo ištakas siejo, kaip ir Lietuvių mokslo draugija, 1907 m. įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija. Ji paliko reikšmingų kultūros ir istorijos sričių darbų, plėtojo paminklosaugą. Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos veikloje aktyviai dalyvavo vienas iš kraštiečių lyderių Liudvikas Abramovičius (Ludwik Abramowicz), atmetęs lenkiškąjį nacionalizmą ir siekęs Vilniaus krašto tautų santarvės. Net po Vilniaus okupacijos tarpukariu draugijoje aktyviai veikę Mykolas Brenšteinas, Marianas Zdziechovskis (Marian Zdziechowski) neleido šiai draugijai nukrypti į kraštutinį lenkų nacionalizmą. Pagrindinis draugijos tyrimo objektas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Todėl draugijos narių įsitikinimai, bent jau tyrimo objekto požiūriu, buvo artimi kai kurių Lietuvių mokslo draugijos narių – Mykolo Römerio, Andriaus Domaševičiaus, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų – pasaulėžiūrai. Vos tik įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija nusiuntė savo įstatus Lietuvių mokslo draugijai, norėdama tapti kolektyvine jos nare. Nuo 1908 m. pradžios Vilniaus mokslo bičiulių draugija buvo laikoma Lietuvių mokslo draugijos nare. Pastaroji tokiomis pat teisėmis įstojo į Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. Tokia padėtis išliko iki abiejų draugijų uždarymo 1940 m.
