Apie būties trapumą žmonija įvairiomis formomis nesiliauja svarsčiusi nuo seniausių laikų. Tai amžina. Kaip jungtį tarp Antikos ir vėlesnių laikų pasirinkome romėnų poetą Kvintą Horacijų Flaką (65 pr. Kr. – 8 pr. Kr.). Juolab, kad Lietuvoje gyveno ir kūrė Sarmatų Horacijumi pramintas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Romėną Horacijų liūdnai nuteikia laiko tėkmė. Bėgantys metai primena nenumaldomai artėjančią mirtį, kurios niekas neišvengs, ar būtų karalius, ar neturtingas vargdienis. Jis ragina gyventi šiandien (carpe diem), nepasitikėti rytojumi, nes niekas nežino, kiek kam skirta gyventi. M. K. Sarbievijus savaip įprasmino Horacijų, kai kuriuos jo įkvėptus eilėraščius pripildęs krikščioniško turinio. Jėzuitui tėvui M. K. Sarbievijui mielesnis buvo dangiškasis gyvenimas. 

2 Dokument.

Labuntur anni (bėga metai)