Epitafijos iš užrašų ant antkapių ar atminimo lentų tapo ir gana populiariu viduramžiais literatūros žanru. Jos buvo kuriamos tiek įsivaizduojamiems, tiek žinomiems asmenims. Kai kurios buvo panašios į epigramas, galėjo būti rimtos, šmaikščios ar filosofinės. Labai populiari, nuo XVI a. į įvairius rinkinius įtraukiama bevardžių palaikų epitafija (epithaphia anonymi), dėl kurios autorystės vienos nuomonės nėra:

Risi, ploro; fui, non sum; studui, requiesco.
Lusi, non ludo; cecini, nunc mutesco; pavi
Corpus, alo vermes; vigilavi, dormio, dixi
Salve, dico Vale; rapui, rapior; superavi, vincor;
Certavi, pace utor; iure ego vixi, iure igitur
Morior; non obsto, obstare nequirem.
Terra fui quondam, rursus sum terra: nihil sum.
Spes et Fortuna valete, ludificate alios.
Terra caduca vale, vermes salvėte, recumbo.

(Juokiausi, raudu; buvau, nebesu; uoliai dirbau, ilsiuosi. Šokau, nebešoku; dainavau, dabar tyliu; drebėjau dėl kūno, peniu kirminus; būdravau, miegu, sveikinausi, atsisveikinu; grobiau, esu grobis; laimėjau, esu nugalėtas; kovojau, laikausi taikos; pagal įstatymus aš gyvenau, taigi teisėtai ir mirštu; neprieštarauju, priešintis negalėčiau. Kažkada buvau žemė, vėl esu žemė, niekas esu. Viltie ir laime likite sveikos, erzinkite kitus. Lik sveikas, netvarus pasauli, būkite pasveikintos kirmėlės, atgulu poilsio.)

5 Dokument.

Sta viator, lege (sustok, keleivi, perskaityk)