Pasirengimą mirčiai turėjo užbaigti testamentas. Visi tikintieji, nepriklausomai nuo to, kiek turėjo turto, buvo raginami surašyti testamentą. Viduramžiais jis turėjo platesnę prasmę: jame tikintysis liudydavo savo tikėjimą, skirdavo lėšų išlaikyti altoriui, kad būtų prisimenamas maldose ir mišiose. Visų pirma aukodavo Bažnyčiai, tik po to, jei norėdavo, padalindavo turtą giminaičiams. Nurodydavo, kur ir kaip jis turi būti palaidotas. Miręs asmuo buvo įrašomas į bažnyčios mirties registravimo knygą, išduodamas mirties liudijimas.

17 Dokument.

Ultima linea rerum (visa ko pabaiga)