Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis pasaulyje žinomas ir kaip kultūros veikėjas – 1826–1827 m. prancūzų kalba paskelbtų „Atsiminimų“, kurie jau 1827 m. buvo pradėti leisti ir užsienio kalbomis, bei daugelio kitų kūrinių autorius.
Populiarumo nepraranda ir Mykolo Kleopo muzikinis palikimas. Muzikos istorikė Laima Kiauleikytė publikacijoje „Muzikinės kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio pažiūros – epochos virsmo atspindžiai“ (Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje, Vilnius, 2010) pažymi, kad „meilę muzikos menui lėmė ne vien giminės, bet ir luomo priedermės. Visais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau imperinės Lietuvos amžiais didikų vaikai buvo mokomi muzikos, paaugę vykdavo pasitobulinti į užsienį, muzikuodavo aukštuomenės aplinkoje. XVIII a. antroje pusėje, kada brendo kunigaikščio Mykolo Kleopo asmenybė, muzikavimo mada tarp diduomenės buvo įkopusi į viršūnes. Neatsitiktinai Apšvietos šimtmetis muzikos istorijoje vadinamas „muzikuojančių monarchų“ amžiumi. Tačiau nepakakdavo šiaip sau muzikuoti – siekta muzikos pasaulio įžymybių bendrijos.
Savo vaikystės atsiminimuose Mykolas Kleopas rašo, kad būdamas 20 metų jau viską grodavo iš natų, tačiau gyvenime buvo nemažai periodų, kai jis pianino nepaliesdavo ir po kelerius metus. Prie muzikavimo sugrįždavo tik kartkartėmis ir labai trumpam laikui.
M. K. Oginskis knygoje „Laiškai apie muziką“ prisimena, kad muzikos, muzikavimo mokėsi visą gyvenimą, nors nei vaikystėje, nei vėliau muzikos pamokos jam nebuvo privalomos. Net ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, nusilpus regėjimui, jis ieškojo būdų, kaip geriau išmokti griežti smuiku, ir šiuos įgūdžius tobulino grodamas kartu su žymiais ano meto muzikais ar paklausęs jų patarimų.
Pirmieji Mykolo Kleopo muzikiniai kūriniai gimė dar vaikystėje, kai jį groti, muzikos pagrindų ir kompozicijos mokė Juzefas Kozlovskis (Józef Kozlowski, 1757–1831). Deja, šie pirmieji jo kūrybos bandymai arba neišliko, arba jie dar nėra surasti tyrinėtojų.
„Laiškuose apie muziką“ M. K. Oginskis rašo, kad daugeliui vėliau parašytų savo kūrinių jis nesuteikdavo didelės reikšmės ir dažnai po kelerių metų nuvykęs į kurią nors šalį ir išgirdęs ten grojant savo polonezą ar romansą, jis nuoširdžiai nustebdavo, kad tie kūriniai žinomi, grojami ir yra populiarūs. Apie savo kūrybos metodą minėtoje knygoje jis rašo:
„Man ne kartą yra tekę sėsti prie pianino, kai galvoje knibždėjo muzikos taisyklės ir vokiečių, prancūzų bei italų autorių kūrinių subtilybės… Įsivaizdavau galįs lygiuotis su Haidnu, Mocartu ir t. t. … Deja! Dažniausiai pakildavau nuo instrumento, nesulaukęs nė vienos išganingos minties, ir kiekvieną dieną vis geriau ėmiau suvokti, kad kūrybai taisyklių nepakanka, nes jos neįkvepia. <…>
Niekada nekūriau pagal užsakymą, niekada nekilo mintis kurti apgalvotą ir teorija pagrįstą muziką ir dirbti valandų valandas. Garsus ir moduliacijas man pasufleruodavo entuziazmo protrūkis, meilė, draugystė arba graudulys, kartais skausmas arba gilus sielvartas, kūrinyje perteikdavau mane apėmusius jausmus ir sielos būklę. Retai imdavausi perdaryti pirmąją improvizaciją. Kai šviežia galva pataisydavau kūrinį, kokybė ir jausmų raiška nepagerėdavo, tad dažnai jausdavau malonumą, kai draugai pripažindavo, įvertindavo ir pritardavo, kad sėkmingesnis buvo pirmasis, įkvėpimo padiktuotas variantas.“
Mykolas Kleopas netvarkė savo kūrinių apskaitos, nebuvo surinkęs į vieną vietą visų jų natų, dalis tų kūrinių dar jam gyvam esant buvo prarasta, kai kurie paskelbti su iškraipymais ar nenurodant autoriaus pavardės, kai kas, siekdamas savo kūrinių populiarumo, po savo pačių spausdinamomis natomis pagal tuo metu gana plačiai paplitusią tradiciją galėjo pasirašinėti Oginskio pavarde. Tai patyręs, M. K. Oginskis paskutiniaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais jau daugiau negu kūrybos pradžioje rūpinosi, kad jo kūrinių natos būtų dauginamos tvarkingai, neiškraipant jų, ant gero popieriaus, pagal galimybes rinkdavosi ir leidėjus, tačiau visko jis sureguliuoti jau neįstengė. Šiandien net ir specialistams, tyrinėjantiems M. K. Oginskio muzikinį palikimą, gana sunku tiksliai pasakyti, kiek ir kokių kūrinių jis yra sukūręs. Pasak muzikologų, M. K. Oginskio muzikinio paveldo tyrinėtojų, iš viso iki mūsų dienų gali būti išlikę apie 70–80, o gal net ir daugiau jo kūrinių.
Svarbi jo kūrybinio palikimo dalis – keturi „Atsiminimų“ tomai, rankraščiuose likę ir iki šiol dar neišspausdinti „Atsiminimų“ papildymai, muzikinis-estetinis esė rinkinys „Laiškai apie muziką“, vaikystės atsiminimai ir daug kitų išspausdintų ar vis dar tik rankraščiuose esančių kūrinių.
Didelio istorikų ir M. K. Oginskio kūrybos gerbėjų dėmesio sulaukia „Atsiminimai“ (I–IV tomai), kurie apima 1788–1815 m. laikotarpį ir išsamiai nušviečia ano meto įvykius Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse bei Rusijoje.
„Atsiminimus“ M. K. Oginskis pradėjo rašyti 1802 m. sugrįžęs iš emigracijos ir apsigyvenęs Zalesėje, netoli Smurgainių, Ašmenos apskr. (Baltarusija). Čia jis sukūrė ir didelę dalį savo romansų bei pjesių fortepijonui.
M. K. Oginskio knygos buvo parašytos prancūzų kalba. Šia kalba parašyti „Atsiminimai“ 1826–1827 m. išleisti Paryžiuje bei Ženevoje. 1827 m. „Atsiminimai“ buvo pradėti leisti vokiečių kalba, 1870–1871 m. išspausdinti lenkų, 2006–2010 m. – lietuvių kalba.
Kita svarbi M. K. Oginskio rašytinio palikimo dalis – muzikinis-estetinis esė rinkinys „Laiškai apie muziką“. Šiuos laiškus, padedamas Leonardo Chodzkos, M. K. Oginskis parašė 1823–1828 m., jau gyvendamas Florencijoje. Knyga buvo išspausdinta po jo mirties. 1956 m. „laiškus“ iš prancūzų kalba parašyto rankraščio (tikėtina, kad jo kopijos) į lenkų kalbą išvertė Tadas Strumila (Tadeusz Strumiłło, 1829–1856). Tais pačiais metais „laiškai“ lenkų kalba buvo išspausdinti Krokuvoje, o 2014 m. lietuvių kalba Vilniuje.
Dalis M. K. Oginskio rašytinio palikimo neišliko, o tai, kas sulaukė mūsų dienų, iki galo dar neištyrinėta ir nepaskelbta. Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) saugomas turtingas Lietuvoje gyvenusių kunigaikščių Oginskių archyvas. Baltarusiai, tyrinėdami jį, surado prancūziškai parašytus M. K. Oginskio priesakus keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, 1822 m. išvykusiam mokytis į Italiją (LVIA, f. 177, ap. 1, b. 67). Lietuvių kalba šie priesakai pirmą kartą paskelbti 2005 metais.
Jaunystėje Oginskis rašė satyrinius eilėraščius. Neužmiršo jis eiliavimo ir vėlesniais metais. Žinoma, kad būdamas Lietuvos iždo komisijos nariu, jis parašė keliolikos eilučių epigramą. M. K. Oginskio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas Igoris Belza (Игорь Фёдорович Бэлза, 1904–1994) Mykolo Kleopo plunksnai priskiria ir anonimiškai dviejų tūkstančių tiražu išleistą brošiūrą „Papūga“.
M. K. Oginskio Florencijos laikotarpio archyve, kuris dabar saugomas Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve (Maskva), yra keletas Mykolo Kleopo autorystei priskiriamų iškilių asmenų biografijų, vertingi jo kelionių užrašai, „Atsiminimų“ papildymai, vaikystės užrašai.
M. K. Oginskis užsirašinėdavo svarbesnių įvykių, susitikimų, pasitarimų detales, kaupdavo gautus laiškus, kitus dokumentus, jei negalėdavo sau pasilikti originalų, pasidarydavo jų kopijas. Nemažai šio archyvo yra dingę, tačiau gana didelė ir reikšminga dalis yra išsaugota. Tokių laiškų yra jau minėtame Maskvos archyve, nemažai jų saugoma ir Lietuvos valstybės istorijos archyve.
Kalbant apie M. K. Oginskio kultūrinę veiklą, galima prisiminti ir 1802–1822 m. Zalesės dvaro kultūrines tradicijas. Daugelį metų šis dvaras LDK šviesuomenę traukė kaip kultūros centras. Tuometinį Zalesės gyvenimą yra vaizdžiai aprašęs grafas Konstantinas Tiškevičius savo knygoje „Vilija ir jos krantai“ (Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi, Drezno, 1871). Joje pasakojama, kad Zalesė tapo židiniu, kur vyko diskusijos, buvo keičiamasi naujausiomis žiniomis. Ir visi Lenkijos bei Lietuvos žmonės, užimantys aukštą padėtį visuomenėje, turintys viltį dėl šviesios savo šalies ateities, atvykdavo į Zalesę pasidalinti nuomonėmis ir susiburdavo aplink grafą, kuris juos priimdavo kartais net kelioms savaitėms. Dvare tradiciškai nustatytu laiku būdavo grojami muzikiniai kūriniai, dainuojama. Į šiuos muzikavimus susirinkdavo tiek namiškiai, tiek ir svečiai. Mykolas Kleopas grodavo smuiku. Kūrinius jis atlikdavo nepriekaištingai, nors tam iš anksto ir nesiruošdavo. Žymus ispanų smuikininkas P. Eskudero (Pedro Escudero) grieždavo antruoju smuiku, violončele grojo senasis J. Kozlovskis. Grodavo ir Oginskių dukros Amelija, Ema bei Ida. Savo talentu džiugindavo ir grafaičių mokytojas italas D. Palianis (Giuseppe Paliani). Svečiai jausdavosi kaip namuose. Vieni mėgavosi muzika, kiti klausydavosi jos.
Parengė Danutė Mukienė
