Mykolo Kleopo Oginskio tėvai savo sūnų savarankiškam gyvenimui ir valstybinei tarnybai pradėjo ruošti nuo mažų dienų. Berniukas buvo mokomas namuose. Dar tebegyvendamas savo tėvų dvare Guzove, jis susipažino su žemdirbystės, ūkio tvarkymo ir ekonomikos pagrindais. Savo vaikystės atsiminimuose („Mano atsiminimai nuo vaikystės iki 1788 metų“, saugomi Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje) jis pasakoja, kaip jį mokytojas Žanas Rolė (Jean Role, 1735–1808) sudomino geometrija ir išmokė braižyti planus. Šias žinias jis gana greit galėjo pritaikyti praktikoje. Mykolas Kleopas rašo: „Aš nesunkiai suprasdavau, ką man kalba guvernantas, nes dalį pinigų, už kuriuos man pirkdavo žaislus, knygas, rūbus, tėvai gaudavo už parduotą dvaruose išaugintą produkciją. <…> Štai tokiu būdu aš įgijau pirmąjį supratimą apie produkcijos mainus, jos vertę, apie pinigus ir prekybą. Tuo laikotarpiu dar nesuvokiau, jog taip mokydamasis įgysiu svarbius politinės ekonomikos pagrindus, kurie ir taps tautų ekonomikos lygio studijomis, ekonomikos, kuriai aš nuo 18 metų amžiaus paskyriau daug darbo bei laisvalaikio valandų.“
Mykolo Kleopo Oginskio proproprovaikaitis Andžejus Zaluskis (Andrzej Załuski, g. 1928) knygoje „Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba“ (Vilnius, 2015) pažymi, kad „beveik nuo šešiolikos metų amžiaus Mykolas Kleopas, nepertraukdamas intensyvių studijų, padėdavo tėvui administruoti dvarus. Jis buvo atsakingas už arklides, kuriose buvo šešiasdešimt arklių ir dirbo tiek pat tarnų, priežiūrą bei šio pastato administravimą. Turėjo savo kanceliariją. Joje dirbo trys tarnautojai. Tvarkė oficialią korespondenciją ir kartą per savaitę tėvui paruošdavo ekonomines ataskaitas. Įdomu tai, jog tuo metu jis tėvui braižydavo architektūrinius planus. Šis darbas reikalaudavo daug laiko. Dažnai, kai tėvas pateikdavo savo pageidavimus jam vakare, Mykolas Kleopas prie tų planų dirbdavo visą naktį.“
Visos šios žinios ir tėvų dvare įgyta ūkininkavimo patirtis jam labai pravertė vėlesniais metais, kai ėjo valstybines pareigas ir kai jau savarankiškai turėjo tvarkyti jam paveldėjimo, dovanojimo keliu nuosavybės teise perėjusius ar valdyti perduotus dvarus.
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė parodos katalogo, skirto paminėti Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, „Ten, kur kviečia tėvynės meilė ir pareiga“ (Vilnius, 2015) įžanginiame straipsnyje rašo, kad „M. K. Oginskio regos lauke visą laiką buvo siekis gerinti ekonominę krašto padėtį. Kaip rodo išlikusi korespondencija, greta politinių reikalų laiškuose neretai būdavo aptariamos ne tik privačių dvarų žemės našumo didinimo problemos, melioracijos reikalai, bet analizuojami ir visos valstybės prekybos ir muitų tobulinimo klausimai. Praktikoje šios idėjos buvo įgyvendintos ne Zalesės dvare, o Rietave, kur M. K. Oginskio sprendimu jau pirmaisiais XIX a. metais buvo sulygintos valstiečių ir baudžiauninkų teisės.“
Daugelis istorikų pastebi (tai akivaizdu ir iš M. K. Oginskio „Atsiminimų“), kad dažnai M. K. Oginskio politiniams ėjimams įtaką darė ne tik meilė tėvynei, noras ją matyti nepriklausomą, bet ir atsakomybė už jam priklausiusius dvarus, ten gyvenusius žmones, gimines, draugus ir pažįstamus, su kuriais jis buvo susijęs įvairiais ryšiais.
1787 m. po tėvo mirties Mykolo Kleopo nuosavybėn perėjo kompleksas tėvoninių dvarų Izabeline (Ašmenos pavietas), vėliau – dar ir bevaikės giminaitės Elenos Oginskytės-Oginskienės (Helena z Ogińskich Ogińska, 1700–1792) didelė palikimo dalis, t. y. Palenkės Sokoluvas ir Skandaičių palivarkas Žemaitijoje (Platelių seniūnija), kurių valdymą ji Mykolui Kleopui buvo patikėjusi jau 1788 metais. 1791 m. Mykolas Kleopas sudarė sutartį su savo trečios kartos pusbroliu Mykolu Kazimieru Oginskiu (Michał Kazimierz Ogiński, 1728–1800), pagal kurią Mykolui Kleopui perėjo beveik visi šiam giminaičiui priklausę dvarai Lietuvoje. Dar vėliau jis tapo savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio (Franciszek Ksawery Ogiński, 1742–1814) turto paveldėtoju. Paveldėdamas ar pagal sutartis perimdamas dvarus, Mykolas Kleopas kartu perimdavo ir jų skolas, toliau turėdavo rūpintis šių dvarų ūkiniais reikalais, modernizavimu, skolų ir kitų įsipareigojimų vykdymu. Ne visada viskas gerai sekdavosi. Laikas buvo sudėtingas. Dalis M. K. Oginskio turto Abiejų Tautų Respublikos žlugimo laikotarpiu buvo sekvestruota dėl jo politinių įsitikinimų.
Ūkinėms reikmėms pinigų nuolat trūkdavo, tad vienus dvarus tekdavo parduoti, kitus – nusipirkti. Tai liudija archyvuose išlikę dokumentai.
Mykolas Kleopas daug dėmesio skirdavo savo dvarų modernizavimui, amatų plėtrai, tam atsiveždavo amatininkų net iš kitų Europos šalių.
Po 1794 m. sukilimo visas Mykolo Kleopo Oginskio turtas, buvęs tuometinės Rusijos teritorijoje, buvo sekvestruotas. Emigracijos metai turtiniu požiūriu jam ir jo šeimai buvo sunkiausi. 1802 m. sugrįžęs į tėvynę, pamažu ėmė atsitiesti. Tada jis įsikūrė savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio dvare Zalesėje, Ašmenos apskr. (Baltarusija), atgavo dalį savo tėvo turėto turto, jam atiteko ir Rietavo dvaras.
Mykolas Kleopas itin daug dėmesio skyrė savo dvarų atnaujinimui. Zalesėje jis perstatė rūmus, atnaujino parką. Tuo pat metu rūpinosi ir Vilniuje jam priklausiusių Oginskių rūmų pastatų remontu. Kai finansinė padėtis pagerėjo, nemažai lėšų Mykolas Kleopas paaukodavo vargšams, ligoninėms, religinėms bendruomenėms, rėmė Vilniaus universitetą, naujų mokyklų statybas. Garsėjo kaip išlaidus didikas, kuris daug lėšų skirdavo savo ir šeimos reprezentacinėms reikmėms.
1822 m. Mykolui Kleopui išvykus gyventi į užsienį, Lietuvoje ir Baltarusijoje paliktais dvarais bei kitais turtais rūpinosi jo žmona Marija de Neri ir jo vaikai. Iš šių dvarų gaunamų lėšų buvo išlaikoma šeima ir pats Mykolas Kleopas Oginskis.
Parengė Danutė Mukienė
