Mykolas Kleopas Oginskis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politiniame gyvenime pradėjo dalyvauti vos sulaukęs pilnametystės. Jo proprovaikaitis Andžejus Zaluskis (Andrzej Zaluski) knygoje „Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba“ rašo: „Mykolas Kleopas buvo devyniolikos, kai 1784 metais tėvas išsiuntė jį į Seimelį Trakuose. Iki to laiko šeši Oginskiai jau buvo ėję Trakų vaivados pareigas. Andrius buvo paskutinysis. Jis pats neturėjo jėgų nuvažiuoti, todėl išsiuntė Mykolą vietoje savęs.“
Seimo deputatu M. K. Oginskis tapo po dvejų metų – 1786-aisiais.
Eidamas Seimo nario pareigas, kaip ir pageidavo jo tėvas, M. K. Oginskis Seime buvo išrinktas į valstybės finansus administravusią instituciją – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iždo komisiją. Šiam paskyrimui pritarė ATR karalius. Komisijoje M. K. Oginskis užsiėmė muitinių tinklo reorganizavimo reikalais, parengė ir Seimui pateikė savo pasiūlymus dėl mokesčių surinkimo tobulinimo, Šventosios uosto steigimo, rūpinosi kitais LDK ekonominės padėties gerinimo klausimais. Ši jo veikla buvo puikiai įvertinta – 1788 m. už nuopelnus valstybei M. K. Oginskis apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, o 1789 m. – Baltojo erelio ordinu.
Ketverių metų (1788–1792) Seimui priėmus sprendimą dėl kariuomenės didinimo, 1789 m. kovo 2 d. M. K. Oginskis įgijo pirmąjį karinį laipsnį – tapo LDK kariuomenės kavalerijos 10-osios vėliavos rotmistru. Tais pačiais metais jis buvo nominuotas LDK kardininku.
Kada Mykolas Kleopas nutarė užsiimti diplomatine karjera, nėra žinoma. Gali būti, kad tai atsitiko po jo tėvo mirties. 1787 m. jam buvo siūloma vykti į diplomatinę tarnybą Londone, Stokholme, Konstantinopolyje, o 1788 m. gruodžio 15 d. Seime buvo pasiūlyta jį paskirti pasiuntiniu į Saksoniją arba Stokholmą. „Atsiminimuose“ M. K. Oginskis rašo, kad pasiūlymo tada atsisakė, nes reformų Lenkijoje buvo įvykdyta mažai, todėl pasiuntinys nedaug ką galėjo nuveikti.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė knygoje „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ (Vilnius, 2013) pažymi, kad „1790 m. kovo mėn. pasirašius sąjungos sutartį su Prūsija, M. K. Oginskis buvo paskirtas ATR ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse Nyderlandų Provincijose. Diplomato kelias iš Varšuvos per Reichenbachą, Drezdeną, Leipcigą, Hanoverį vedė į Hagą, Amsterdamą, Londoną. Dėl pradėtų įgyvendinti reformų Respublika tuo metu traukė visos Europos dėmesį. Prancūzijos revoliucijos poveikis, Prūsijos ir Didžiosios Britanijos varžybos dėl įtakos regione, Prūsijos ketinimai užimti Dancigą ir Torunę bei kitos aplinkybės Hagą 1790 m. vasarą pavertė Europos diplomatinio gyvenimo centru. Plačios erudicijos, laisvai bendraujantis 25 metų grafas M. K. Oginskis lengvai įsiliejo į šią aplinką ir sėkmingai veikė siekdamas užsitikrinti paramą Respublikos reformoms. Jo pastangomis buvo sudaryta sutartis su Amsterdamo bankininkais, ir ATR iždą pasiekė trijų milijonų florinų vertės kreditas. Gindamas Respublikos interesus M. K. Oginskis vedė derybas su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi lordu Oklandu (William Eden), Prūsijos pasiuntiniu grafu Kelleriu (Dorotheu Ludwig Christoph von Keller), užmezgė glaudų ryšį su Anglijos pasiuntiniu Prūsijoje Jozefu Evartu, Portugalijos pasiuntiniu Antonijumi de Araujo (Antonio de Araujo e Azevedo), kitais diplomatais. Supratęs, kad Hagos politikos kursą lemia Didžiosios Britanijos pozicija, M. K. Oginskis 1790–1791 m. sandūroje išvyko į specialią diplomatinę misiją Londone. Pagrindinė jos užduotis buvo užsitikrinti Didžiosios Britanijos vyriausybės politinę paramą, o kartu sudominti ją prekybinių ryšių su Respublika stiprinimu bei siekti prekybos sutarties sudarymo. Derybos Londone su ministru pirmininku Viljamu Pittu Jaunesniuoju atskleidė, kad Didžioji Britanija palaiko Prūsijos pretenzijas į Lenkijos miestus Gdanską ir Torunę. Tiktai tuo atveju, jeigu Respublika būtų sutikusi su teritorinėmis nuolaidomis, jai būtų buvusi garantuota prekybos laisvė Baltijos jūroje. Kadangi Respublika negalėjo sutikti su reikalavimu pažeisti jos teritorinį vientisumą, M. K. Oginskio diplomatinė misija tapo beprasmė: pakeisti geopolitinės situacijos Europoje jis neturėjo jokių galimybių. Grįždamas iš Hagos į Varšuvą M. K. Oginskis pakeliui apsistojo Berlyne. Čia įvyko keletas neformalių susitikimų su valdovu Frydrichu Vilhelmu II, kitais karališkosios aplinkos asmenimis, Prūsijos užsienio reikalų ministru Hercbergu. Sugrįžęs į Varšuvą ir pateikęs išsamią ataskaitą, M. K. Oginskis dėl sudėtingų asmeninių aplinkybių buvo priverstas pasiuntinio pareigų atsisakyti – jo įgaliojimai oficialiai buvo atšaukti 1791 m. gruodžio mėnesį.“
Siekdamas susigrąžinti Targovicos konfederatų (Rusijos politikai lojalios Seimo opozicijos) nurodymu sekvestruotas savo dvarų valdas, M. K. Oginskis buvo priverstas kreiptis pagalbos į Sankt Peterburgą. Nuosavybė buvo sugrąžinta su sąlyga, kad pagal Jekaterinos II (Rusijos imperatorės) scenarijų pertvarkomoje Respublikos vyriausybėje M. K. Oginskis turėjo sutikti eiti LDK iždininko (finansų ministro) pareigas. Šių pareigų, kurios atitinka dabartines valstybės finansų ministro pareigas, M. K. Oginskis atsisakė pirmosiomis 1794 m. sukilimo dienomis stojęs į sukilėlių gretas.
M. K. Oginskis buvo vienas iš sukilimo vadų Lietuvoje, pirmą kartą dalyvavo karo žygiuose. Po sukilimo pralaimėjimo gyvendamas emigracijoje, kartu su bendraminčiais rūpinosi ATR atkūrimo reikalais, savo tautiečių įpareigotas vykdė atsakingas užduotis Konstantinopolyje ir Paryžiuje. Sugrįžęs į Lietuvą po 1802 m., Sankt Peterburge tapo Rusijos imperatoriaus patarėju, buvo paskirtas senatoriumi nuo Lietuvos. Tuo laikotarpiu jis parengė ir imperatoriui pateikė LDK atkūrimo planą. Jame buvo numatyta, kad LDK bus atkurta kaip autonominė Rusijos imperijos dalis. Šis planas nebuvo įgyvendintas.
Parengė Danutė Mukienė
