Antrasis lietuvių karių suvažiavimas

1918 m. sausio 15 d. Petrograde prasidėjo antrasis lietuvių karių suvažiavimas. Jam rengėsi ir Lietuvių karių sąjungos Centro komitetas, ir bolševikai. Dešinį suvažiavimo sparną sudarė 29 nepartinių kuopa (santaros, pažangos, krikščionių demokratų, socialistų liaudininkų demokratų, socialdemokratų partijų nariai). Kairiajam sparnui priklausė 24 revoliuciniai socialistai liaudininkai, 5 anarchistai ir 43 bolševikai. Suvažiavimui vadovavę bolševikai pasmerkė Lietuvių karių sąjungos Centro komiteto kontrrevoliucinę veiklą. Tačiau svarstant Lietuvos ateities klausimą, dauguma pritarė revoliucinių socialistų liaudininkų pasiūlymui Lietuvos klausimo sprendimą pavesti Lietuvos Steigiamajam susirinkimui. Tam nepritarė bolševikai, pasisakę už Lietuvos autonomiją Sovietų Rusijos sudėtyje. Jie pasitraukė iš suvažiavimo ir posėdžiavo atskirai. Lietuvos kariuomenės klausimu bolševikai nutarė kviesti lietuvius karius prisidėti prie Raudonosios armijos. Jie išrinko Lietuvos kareivių atstovų Centro tarybą iš 15 žmonių. Jos prezidiumą sudarė pirmininkas Jonas Šepetys, pavaduotojas Rapolas Rasikas, sekretorius V. Marma. Bolševikinė Centro taryba likvidavo Lietuvių karių sąjungą, užgrobė jos Centro komiteto patalpas, konfiskavo turtą. Vietoje Lietuvių karių sąjungos leisto laikraščio Laisvas žodis ėmė leisti savaitraštį Kareivis-socialistas. Bet naujas laikraštis nebuvo populiarus, išleisti tik trys numeriai. Taigi po antrojo lietuvių karių suvažiavimo susikūrė trys organizacijos: bolševikinė Centro taryba Petrograde; buvusios karių sąjungos ir nuosaikių suvažiavimo atstovų įsteigtas lietuvių karių vykdomasis komitetas Petrograde ir Vyriausios lietuvių tautos tarybos Voroneže sudaryta karinė komisija. Viešai veikė tik bolševikinė Centro taryba. Vykdomasis komitetas negalėjo viešai veikti todėl, kad baimintasi represijų iš bolševikų pusės. Be to, visuose frontuose kilo didelė sumaištis, ištisi daliniai dezertyravo. 1918 m. vasario 25 d. Vyriausiosios lietuvių tarybos sudarytos karinės komisijos (nariai Mykolas Sleževičius, Jonas Kriščiūnas, Eliziejus Draugelis, Jonas Martynas Laurinaitis) pagrindinis rūpestis buvo globoti karius ir grąžinti juos į Lietuvą. Tačiau bolševikai Voroneže griebėsi teroro, suėmė kai kuriuos Vyriausios lietuvių tarybos narius. Šie įvykiai paskatino svarstyti tolesnės karių veiklos klausimą Petrograde. Kovo 18 d. pasitarime pas Vyriausios lietuvių tarybos generalinį sekretorių Stasį Šilingą nutarta organizuoti planingą karių grįžimą į Lietuvą. Po įvykių Voroneže nebolševikinės karių organizacijos veikla tapo nebeįmanoma.

10 Dokument.

Antras suvažiavimas