Karo pradžioje į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuota apie 64 500 Lietuvos vyrų. 1914 m. rugpjūčio 11 d. darbams prie tvirtovės įtvirtinimų buvo suformuota Kauno tvirtovės apsaugos brigada, kurią sudarė Kauno gubernijos vyrai. 1915 m. liepos 4 d. ji reorganizuota į 495-ąjį Kauno ir 496-ąjį Vilkmergės pėstininkų pulką. Rugpjūčio 8 d. pulkas, patyręs nemažų nuostolių tvirtovės gynyboje, tvarkingai pasitraukė į Gojaus kaimą ir dalyvavo tolesnėse kovose Lietuvos teritorijoje. Kita dalis mobilizuotų Lietuvos vyrų pirmomis karo dienomis atsidūrė Rytų Prūsijos fronte, kovojo 1-oje ir 2-oje armijose, vadovaujamose generolo adjutanto Pavelo Renenkampfo ir generolo Aleksandro Samsonovo. Jau 1914 m. rugpjūčio 20 d. įvyko Gumbinės (dab. Gusevas, Kaliningrado sritis) kautynės, kuriose vokiečiams nepavyko pralaužti Rusijos kariuomenės užimtų pozicijų. Tuo pat metu jiems nepavyko palaužti ir prancūzų pasipriešinimo bei užimti Paryžių. Amžininkai tvirtino, kad Paryžius buvo išgelbėtas didelių Rusijos kariuomenės aukų sąskaita. Gumbinės kautynėse ypač pasižymėjo, o kartu ir patyrė daug nuostolių 111-asis Dono pėstininkų pulkas, kurį daugiausia sudarė šauktiniai iš Lietuvos teritorijos. Po nesėkmingų Gumbinės kautynių vokiečiai pergrupavo pajėgas. Naujas Vokietijos 8-osios armijos vadas infanterijos generolas Paulius fon Hindenburgas pasinaudojo tuo, kad Rusijos 1-oji armija dėmesį sutelkė į tariamai Karaliaučiuje dislokuotas pagrindines Vokietijos 8-osios armijos pajėgas. Jis nusprendė suduoti lemiamą smūgį generolo Aleksandro Samsonovo vadovaujamai Rusijos 2-ajai armijai. 1914 m. rugpjūčio 26–29 d. įvyko Tanenbergo kautynės. Rusijos 2-oji armija buvo sumušta ir apsupta. Ji neteko apie 100 tūkstančių karių (dauguma buvo paimti į nelaisvę). 1915 m. vasario mėnesį suformuota vokiečių 10-oji armija pradėjo puolimą šiaurinėje Rytų fronto dalyje. Rusijos 10-ajai armijai tai buvo netikėta, todėl ji atsitraukė prie Augustavo. Šios armijos XX korpusas turėjo pridengti kelių korpusų atsitraukimą. Tai jis įvykdė, bet vasario 15 d. pats buvo apsuptas Augustavo miškuose. Po šešias dienas trukusių kautynių vasario 21 d. korpusas kapituliavo. Daugiau nei 20 tūkstančių karių pateko į vokiečių nelaisvę. Augustavo miškuose žuvo arba pateko į nelaisvę nemažai Lietuvos vyrų, kadangi visi pirmosios mobilizacijos kariai buvo skiriami į XX korpusą. 1915 m. vasarą rusų kariuomenės atsitraukimą iš Lietuvos dengė 314-asis Novooskolo pulkas, kuriam vadovavo pulkininkas Silvestras Žukauskas. Būsimasis Lietuvos Respublikos kariuomenės vadas su savo pulku dalyvavo mūšiuose prie Šiaulių, Šeduvos, Andrioniškio. Už drąsą jis buvo apdovanotas Šv. Georgijaus ordino kardu.

Prastas Rusijos kariuomenės aprūpinimas ginklais, amunicija, maistu, vadų tarpusavio rietenos, nepilnai sukomplektuotos armijos, didėjanti Vokietijos kariuomenės galia lėmė Rusijos pajėgų atsitraukimą iš vakarinių gubernijų, taip pat ir iš Lietuvos teritorijos. Lietuvių karių padėtis kariuomenėje pasunkėjo, kadangi jie buvo išblaškyti po dalinius, nutrūko susisiekimas su artimaisiais. Vyko pozicinis karas, todėl teko tūnoti apkasuose, neprieinama buvo lietuviška spauda. Lietuvių karininkų buvo nedaug, nes tik kilus karui daugiau jų patekdavo į trumpalaikes karo mokyklas.

11 Dokument.

Rusijos kariuomenėje