Pirmasis lietuvių karių suvažiavimas

1917 m. gegužės 25 d. Petrograde, Demidovo gimnazijos rūmuose, darbą pradėjo pirmasis Rusijos lietuvių karių suvažiavimas. Į jį atvyko 88 delegatai, atstovavę maždaug 16 000 lietuvių karių. Dauguma atstovų buvo iš įgulų. Iš fronto neatvyko 19 delegatų. Labiau nutolusių rumunų ir Kaukazo frontų karių komitetai nespėjo atsiųsti savo atstovų. Suvažiavimas buvo nelegalus, nes valdžia neleido. Pradėję suvažiavimą atstovai paskelbė, kad nutarimai nebus privalomi visiems kariams. Apsvarsčius požiūrį į karą ir Lietuvos ateitį, išryškėjo skirtingos Lietuvių tautos tarybos pirmininko Stasio Šilingo ir kareivio socialdemokrato Rapolo Rasiko pozicijos. Vis dėlto karių atstovams labiau priimtina pasirodė tautinė S. Šilingo pozicija. Nutarta, jog Lietuva turi būti laisva, kurioje būtų įteisinta demokratinė santvarka, Lietuvos ateities klausimas pavestas spręsti Tautų taikos kongresui. Aptarus karo klausimą nuspręsta, kad kariai rems Lietuvos laisvės reikalavimus ir ją gins. Apsvarsčius lietuvių kariuomenės klausimą vėl išryškėjo dvi nuomonės. Dauguma balsavo už kareivio Rapolo Rasiko socialistinius demokratinius pasiūlymus, smerkiančius karą, gynusius Rusijos kariuomenės vienybę, nepripažinusius Lietuvos kariuomenės reikalingumo, palikusius šį klausimą spręsti karių referendumui. Mažuma balsavo už tautinę poziciją, pristatytą karo valdininko Jurgio Elisono. Jie pasisakė už ginkluotą paramą Lietuvių tautos tarybai kovoje dėl Lietuvos laisvės, t. y. už būsimą Lietuvos kariuomenę. Taigi lietuvių kariuomenės steigimo klausimas buvo atidėtas. To nebuvo galima padaryti ir dėl sunkių karo aplinkybių, ir dėl susisiekimo keblumų. Be to, netrukus iširo ir Lietuvių tautos taryba. Suvažiavimas įsteigė Lietuvių karių sąjungą. Išrinktas Centro komitetas, kurį sudarė pirmininkas karininkas Jonas Martynas Laurinaitis, vicepirmininkas karo valdininkas Aleksandras Žilinskas ir sekretorius karo valdininkas Jurgis Elisonas. Šie žmonės nurodė karių komitetams veiklos kryptis, gaivino tautinę dvasią, skleidė nepriklausomos Lietuvos valstybės bei savos kariuomenės  siekius. Suvažiavimo sprendimas atidėti tautinių pulkų steigimą netenkino daugelio karių. Apie 700 lietuvių karių, vadovaujami karininko S. Pangonio, savavališkai pasitraukė iš generolo Juzefo Dovboro-Musnickio vadovaujamo lenkų korpuso ir sudarė atskirą karinį vienetą. Centro komitetas ėmė rūpintis lietuvių kariuomenės steigimu. Gruodžio 9 d. Smolenske buvo sudaryta lietuvių pulkų steigimo komisija. Jos pirmininku tapo karo valdininkas Petras Gužas, vicepirmininkais – pulkininkas Jurgis Kubilius ir gydytojas V. Nasvytis. Numatyta sudaryti atskirą lietuvių diviziją, kurią sudarytų apie 20 tūkstančių karių.  Lietuvių karių sąjungos Centro komitetas dar Spalio perversmo metu paskelbė apie lietuvių karių nedalyvavimą Rusijos revoliuciniuose įvykiuose. Tam nepritarė bolševikai Rapolas Rasikas ir M. Sarpalius, kurie pasitraukė iš Centro komiteto. Jie paskelbė spaudoje atsišaukimą, kad Centro komitetas užstoja buržuaziją, kviečia atsijungti nuo Rusijos revoliucijos. Politiniai įvykiai trukdė steigti lietuvių karinius dalinius. Nors įsteigta keletas batalionų, lietuviška divizija nebuvo suformuota.

10 Dokument.

Pirmas suvažiavimas